Praėjo tik keturios dienos kai važiuoja vienas ir galbūt dar anksti daryti apibendrinimus, bet keliauti vienam yra tobula. Priklausai tik pats sau ir viskas vyksta taip kaip nori tu. Jokių beprasmių laukimų, kitų norų, ožių, vėlavimo. Kiek pajėgiu save suprasti tai visad buvau autokratinė asmenybė, su amžiumi  tai tik ryškėja. Anot nuvalkioto internetinio juokelio, man daug nereikia, tik patogių batų, skanaus maisto ir absoliučios valdžios.

Taip, keliauti kartu su kažkuo, kažkuria prasme yra smagiau; pokalbiai (man jų kaip ir netrūksta, kol kas); su kažkuo yra drąsiau, pvz. prašyti pagalbos, dabar gi tenka sukasti dantis ir viską daryti pačiam. Bet ar ne taip grūdinosi plienas? 😉

Iš penkių kempingų dirbo lygiai nulis. Apsistojau kažkur kažkokiame miškelyje. Pirma laukinė nakvynė vienam po n metų. Jaučiu kad laukia įdomi naktis.

Iš įveikto kelio statistikos: 79km ir 1423m aukštyn. Kiekvieną dieną užvažiuoju į aukštesnį ir aukštesnį kalną. Turiu pripažinti išsunkė jėgas ši diena, oij kaip išsunkė.

Važiuodamas galvoje parašiau eilėraštį (dievulėliau aukštielninkas paskutinį kartą tą dariau prieš visą amžinybę), įtakotas antro, jau virstančio pirmu, filmo J.Jarmush ‘Patersonas’ bei poeto William Carlos Williams, bet nepatikėsit, neužsirašiau ten ir tada, ir pamiršau. Reik daryt išvadas, nes galvojau, kad tikrai atsiminsiu.

Berašant pakylo rūkas, miške cypsi paukščiai, prietema, jaučiuosi lyg kokiam surealistiniam filme.