Hola. El tercer día cuando viajo solo.

Atleidau garmino navigacijai vakarykščius išsidirbinėjimus, nes šiandien maršruto nereikėjo koreguoti, o keliai fantastiško grožio. Tik tas grožis turėjo savo kainą – 1356m sukilimo. Jaučiuosi lyg būčiau minimo žvėris. Pažiūrėjau į terrain map (aha, tik dabar, ot tai keliautojas) ir ką, iki Prancūzijos lengvų dienų nenusimato.

Per tris dienas važiavimo bendravau (jei kelis sakinius galima pavadinti bendravimu) su trimis žmonėmis, kempingų registratoriais, du iš jų kalbėjo tik ispaniškai. Tai kalbuosi su savimi, o kas daryt? Kaip rašė Vonegutas, reikia kalbėti daug ir bet ką, nes kitaip kakarinė užsirauks ir atėjus metui ką nors svarbaus pasakyti, nesugebėsi tos minties išsakyti. Citata labai netiksli, bet mintis ta.

Muchas gracias tiems kas dalina nuoroda į šį dienoraštį.