Stebiu kaip laikas, mūsų pasaulio ketvirtoji dimensija, trūkinėja ir nyksta, nelyg smėlis pasemtas į delną, byra pro pirštus, kol delne lieka tik kelios smiltelės. Dingo savaitės dienos, dingo mėnesio dienos, dar prisimenu kuris mėnuo, bet reikia sustoti ir šiek tiek pagalvoti. Dingsta kelionės pradžioje nutikę nutikimai, kelio mintys, įveikti kalnai.

Žinau, kad laikas vis dar egzistuoja, bet kažkur šalia, kažkam kitam. Nes saulė vis dar pateka ryte ir vis dar nusileidžia į Atlanto vandenyną.

Gera yra gyventi su dingusiu laiko jausmu; puiku yra virsti gyvūnu, gyvenančiu saulės ritmu; minti dviratės pedalus; mėgautis vandenyno vaizdais; tiesiog gyventi; būti čia ir dabar.