Kažkada svajota svajonė šiais metais perėjo į planavimo stadiją ir jau beveik po trijų savaičių toji svaja virs kūnu ir krauju.

Rugsėjo viduryje su brangiausiu žmogumi ir dar keliais draugais susipakuojame dviračius į lėktuvą skrendantį į Lisaboną. Iš Lisabonos iki Porto važiuojame dviračiais, geriame vyną, mėgaujamės Atlanto vandenynu, gera kompanija, etc.

Rugsėjo beveik pabaigoje pasodinu savo žmogų į lėktuvą, atsibučiuojame, palinkime vienas kitam gero kelio.

Ir štai prieš mane mano, dabar jau buvusioji, svajonė – už nugaros Atlanto vandenynas, prieš akis Europos kontinentas. Namai kažkur ten tolumoje,  už beveik 4000km. Aš, ištikima dviratė, kelias, 40 dienų iki atostogų pabaigos.

Lisabonoje keldamas prie lūpų taurę pasakysiu sau – šią taurę iki dugno ir jau trauksiu namo.

Kelio neplanuoju. Nežinau ar grįšiu į namus ant dviračio, ar pasuksiu, pvz į Italiją, gal prisibaigsiu Graikijoje. Nežinau, neplanuoju. Bus taip, kaip kelias parodys.

Galbūt nori kažkiek laiko važiuoti kartu? Pasitik mane kur nors Europoje ir minam toliau. Aišku, jei nebijai 100km (mažiausiai) per dieną, nesi tas kuris niurzgėdmas gadina kitiems nuotaiką ir nebijai keliauti be plano.