Per naktį kelias nepasitaisė. Gaila.

Vėl kratausi per akmenis. Vakar galutinai supratau, kad Mongolijos kelionė yra sunkesnė nei Kirgizijos. Nedaug, bet sunkesnė. Pagrindinė priežastis – (ne)keliai, kuriais važiuojame pastarosiomis dienomis.

Bet, nepaisant viso šio važiavimo sunkumo, gamtos grožis užburia. Ir tiek saulėtų bei gražių dienų dar nė vienoje kelionėje neteko matyti. O prie nuolat traukiančio vėjo pripranti.

Iš kasdien vėstančių dienų galima suprasti, kad ateina ruduo. Grįžus į Vilnių bus dar tik pati rudens pradžia.

Ar galima rašyti odę prastam dalykui ar reiškiniui? Jei galima – tada šios kelionės dienoraštį galima būtų pavadinti ode Mongolijos keliams.

Iki pietų kylam į kalną. Kalnu jo net liežuvis neapsiverčia vadinti. Kas čia tie nepilni poros šimtų metrų. Bet visas vieškelis iki viršaus – arba smėlis, arba žvyras. Ir nors įkalnė nedidelė, ir galima būtų minti, bet smėlis priverčia stumti dviračius įtempus visas jėgas. Kurių po vakarykščio važiavimo pas visus ne per daugiausiai: kolegų veiksmai ir judesiai sulėtėję ir apatiški.

Pavakaryje nusileidžiame, o dievai, beveik padoriais keliais!, į Bayannuur miestuką. Šalia jo teka Khvod upė, tai pati srauniausia ir plačiausia upė mūsų kelyje. Mums per ją reikia žūtbūt persikelti, kitaip teks grįžti atgal tais keliais, kuriais ką tik kratėmės. Na jau ne, nenoriu važiuoti atgal ta pragaištimi. Kad būtų lengviau įsivaizduoti kokia tai upė, galite pažiūrėti į Nerį ties Baltuoju tiltu, tik šioji dar sraunesnė. Bristi per tokią upę nėra jokio noro. Bet mūsų kelias ten, kitame krante…

Tik įlėkus į Bayannuur pirmoje pasitaikiusioje benzino kolonėlėje pilame benziną primusui. Mongolas, pildantis savo automobilio baką, kalbantis rusiškai, smalsauja, kas mes tokie, iš kur atvažiavome, kur traukiame toliau. Pasakojame, kad bandysime persikelti į kitą upės krantą. Vyrukas porina, kad su dviračiais nepervažiuosime, vandens iki krūtinės, srovė smarki. Rodo į netoliese stovinčius traktorius – jums reikia štai tokio transporto, vietiniai taip keliasi per upę, sako jis. Pakalbina vietinius, jau subėgusius į degalinę paspoksoti į mus, vienas džigitas apsiima mus pervežti į kitą krantą. Sulygstam 30.000 tugrikų. Sumetame dviračius į traktoriaus priekabą ir išvažiuojam link upės, kiaurai visą miestelį. Gyventojai šypsosi, spokso, mojuoja rankomis. O mes riedam priekaboje link upės. Cirkas ant ratų linksmina mongolus.

Traktorius, atlėkęs prie upės, stabteli, lyg galvodamas, ar tikrai yra noras važiuoti per tokį platų vandenį, bet po to įropoja į srovę ir pūškuodamas, lėtai įstrižai kertą tėkmę. Upės gylis maždaug iki klubų, bet srovė tampo sunkų traktorių su visa priekaba lyg jis būtų žaislinis.

Kitame krante išlaipina prie pat jurtų, gyventojai iš karto atneša ožkos pieno sūrio, kviečia arbatos, duoda daug duonos.

Bet kaip kalnuose negyja žaizdos! Pačioje kelionės pradžioje įsidrėskiau pirštą iki kraujo. Praėjus daugiau nei dvidešimt dienų toji vieta vis dar skauda ir beveik visiškai neužgijo. Ką jau bekalbėti, jei užvakar sutrūko piršto oda, tokia sukietėjus ir išsausėjus tapo. Nepadeda net kas vakarą tepliojimas riebiu kremu.

Toks tad gyvenimas skaudančiais pirštais.

***

↑205 m     ↓674 m     ~1382 m     46,08 km     04:35