Ryte, kaip jau įprasta, plieskia saulė; karšta. Tačiau naktis, kaip sako bendražygiai, buvo pati šalčiausia. Termometras rodė apie -2. Mano dviračio balnelio apsauga padengta ledu.

Ir iš karto pradedame kilimą į kalną. Bet nėra taip sunku, kaip pradžioje atrodė.

Sėkmingai įveikiame pasienio zonos patikros postą. Šį kartą turime visus reikalingus leidimus.

Nusileidžiame į kaimą, dviračius apspinta vaikai, suaugusieji moja rankomis, kad važiuotume pas juos, vaišina sūriu, rūgpieniu, duona. Taip nuo jurtos prie jurtos judame link vietinės parduotuvės. Parduotuvėje pasirinkimas skurdus. Perkame duoną, saldainius ir kam ko reikia. Akivaizdu, kad kainas užrašo kelis kartus didesnes. Bet lyginant su Lietuva vis tiek yra pigu. Žinoma, moteriškės imdamos pinigus galėtų taip akivaizdžiai nesišaipyti iš pokvailių turistų.

Kaime tik sustok minutėlei ir iš karto apipuola tiek vaikai, tie suaugę. Čiupinėja daiktus, liečia dviračius, kažką kalba, šypsosi. Jaučiuosi lyg būčiau egzotinis gyvis zoologijos sode.

Visą dieną spigina saulė, važiuojame gražiais slėniais, horizonte matyti sniegu padengtos kalnų viršūnės. Pasiutusiai smagu važiuoti tokiomis vietomis.

Pavakaryje privažiuojame dar vieną patikros postą. Pareigūnai prisikabina prie to, kad mūsų nelydi gidas ir transportas. Kalbiname ir taip, ir anaip – važiuoti į priekį neleidžia. Kalba, kad ryte atvažiuos kiti reindžeriai ir tada nuspręs, ką su mumis daryti. Ugnius vis kalbina užsispyrusius žmogėnus. Jų vadas, jaunas vaikinukas, skambina į kitą, kalnuose esantį patikros postą. Su kažkuo pasikalbėjęs mums praneša, kad galime važiuoti toliau, bet kiekvienas turi susimokėti po 15 000 tugrikų, maždaug po 7,5€. Sumokame reikalaujamą sumą nesiderėdami, gauname dar vieną leidimą su Parašu ir ANTSPAUDU, laimingi riedame link ledyno.

Nuvažiavę dar porą kilometrų į ypač statų kalną (kirgiziško statumo, vietomis apie 18% įkalnė) apsistojame nakčiai prie sraunios kalnų upės.

Graži, kiek sunkoka diena. Tačiau tokiomis dienomis supranti, kaip mėgsti ką, kur ir su kuo darai. Jau dabar galvoje tuščia – visos darbinės problemos, namų džiaugsmai liko kažkur toli ir atrodo kažkokie nerealus, lyg būtų susapnuoti. Jei ne šis dienoraštis nežinočiau, net kuri savaitės diena yra šiandiena.

Toks tobulas gyvenimas čia ir dabar, judant iš taško A į tašką B.

***

↑646 m     ↓211 m     ~2810 m     39,70 km     4:42