Naktis lėktuve. Rytas lėktuve. Beveik be miego. Lėktuvas pilnas rusų, mano krėslas beveik paskutinėje eilėje šalia praėjimo. Prisižiūrėjau užpakalių, tiek vyriškų, tiek moteriškų (tik porą dailių) užtektinai.

Novosibirsko oro uosto pasų kontrolę ir muitinę pavyksta praeiti pakankamai greitai. Daiktai ir dviračiai atkeliavo ir, atrodo, kad niekas nesulaužyta. Šiek tiek patiriame streso, kai vairuotojas, turintis mus nuvežti iki Mongolijos sienos, nesiteikia kelti ragelio. Bet po kelių minučių beprasmio lakstymo šalia oro uosto terminalo pamatau jį atvažiuojant. Daiktus ir dėžėse esančius dviračius sudedame į priekabą, patys sušokame į automobilį ir išvažiuojame link Rusijos-Mongolijos sienos. Laukia beveik 1 000 km per Sibirą ir Altajaus kalnus.

Vaizdai už lango identiški lietuviškiems; iš nuovargio akys pačios merkiasi. Taip pusiau sąmoningos, pusiau būdravimo būsenos nuvažiuoju 500 km. Jaučiuosi kaip mėsos gabalas – be jausmų ir velniškai pavargęs.

Važiavimas automobiliu trunka 17 valandų. Sėdėjimas beveik nieko neveikiant, tik bukai spoksant pro langą labai vargina. Be abejo, jėgų neprideda ir nemiegota naktis lėktuve.

Prie Rusijos-Mongolijos sienos pervažiavimo punkto atvažiuojame apie antrą nakties. Lauke šalta. Greitai ir bet kaip statau palapinę, lendu į miegmaišį; galvoje tik viena mintis „miegot, miegot“. Užmiegu bedėdamas galvą ant pagalvės.