Pajudėję automobiliu iš Stambulo priimame sprendimą (mano nuostabi idėja) vakare nestoti nakvynei, o važiuoti toliau. Vairuoti pasikeičiant: vienas miega, kitas vairuoja. Ir taip kol baigsis parakas. Dabar jau spalio 27 rytas, per naktį pravažiavome Rumuniją. Nors naktį sunkoka vairuoti siaurais  keliukais (labiausiai užknisa fūros lakstančios bet kaip ir žibinančios ilgosiomis šviesomis), bet kartu ir visai smagu. Radijuje susiradau klasikinės muzikos stotį, šviečia beveik pilnas mėnulis, kriokia dyzelinio variklio turbina, šnarpščia miegantys kolegos, o prieš akis kelias, baltos linijos ir navigacijos ekranas. 

Pabudau, turbūt jau šeštadienį, apie antrą nakties, Sibiu mieste. Naktis šaltoka, stiprus vėjas ir jo blaškomi pageltę lapai, pogirtis jaunimas sliūkina namo į savo lovas. Gražus tas Sibiu senamiestis. Mažas ir dailus.

Po to smarkiu vėju pasitikusi Vengrija. Silpnu lietumi Slovakija. Stipriu lietumi Lenkija. Vairavau per tą liūtį iki Liublino. Pradžioje buvo nejauku, tamsu nors į akį durk, iš priekio lekia fūros, pila lietus. Bet keliai Lenkijoje puikūs (tiesa puikūs tik pagrindiniai), tai lekiu daugiau nei 90km/h, groja klasika, dunksi valytuvai, šniokščia vanduo.

Tik prasidėjus spalio 29 stojame pirmame pasitaikiusiame motelyje, nes lietus baigėsi ir prasidėjo sniegas, temperatūra krenta iki minuso, keliai užsnigti, nevalyti ir slidūs.

Ryte Lenkijoje jau visiška žiema. Ir taip iki Vilniaus. 

Taip per šiek tiek daugiau nei dvi paras, pagreitintai, išgyvenau sezonų kaitų – nuo vasaros pabaigos iki žiemos pradžios. Stambule – vasara, Bulgarijoje – bobų vasara, Vengrijoje – lietuviškas rugsėjo pabaigos ruduo, Slovakijoje ir Lenkijos pradžioje – spalio šlapiasis ruduo, o vėliau – žiemos pradžia.

Ką gi, beveik 40 dienų (be vienos dienos) atostogos baigėsi.

Finita. 2012 10 28     13:45