Naktis vėjuota, bet jau nebe tokia šalta kaip prieš tai buvusios naktys.

Vėl leidžiamės akmenuotu taku. Priekyje smaragdo spalvos ežeras. Paskutinį kartą tokį skaidrų vandens telkinį mačiau Naujoje Zelandijoje – Tasmanijos jūros pakrantes. Lėtai leidžiamės link jo. Algirdas sako, kad jei bus priėjimas prie vandens – maudomės. Iš tiesų kada paskutinį kartą prausėmės spėjau ir pamiršti. Maudomės. O jau vandens šaltumas!

Kol mergiotės prausiasi ateina ir pietūs. Nuvažiavome tik 2 kilometrus. Jaučiu, kad tai bus diena, kai nukeliavome mažiausiai kilometrų.

Kitame, žole apaugusiame, ežero krante ganosi arkliai, šniokščia iš ežero ištekanti upė, niekur neskubėjimo jausmas, vienas tinkantis žodis – idilė.

Po pietų pradėję važiuoti, nedaug nukeliaujame, po kokių 3 kilometrų pamatęs vaizdingą slėnį vagojamą kalnų upelių pasiūlau komandai stoti ir įsikurti nakčiai. Komanda vieningai sutinka.

***

↑24m   ↓437m   ~2966m    5,27km    0:58:04