Anksti ryte kepina saulė. Net keista.

Pradėjus stumti dviračius per pievą be jokio kelio, priekyje ir už nugaros niaukstosi, pradeda snigti.

Šiandien stumdymo po pievas ir tarp akmenų diena. Šiandien nesuskaičiuojamų užpelkėjusių upelių ir dvokiančių pelkių diena. Šiandien sniego diena. Šiandien lėto stumdymo diena. Jau greitai trečia valanda po pietų, o nuvažiavome (Cha! Nuvažiavome (ironiškai) – nusistūmėme) tik 8 km.

Ir kai jau atrodė, kad diena sunki bei nyki, prasideda nusileidimas. Tikrą kalnų takas,  vedantis žemyn, net nežinau kokiu kampu, bet tokius nusileidimus rodo tik filmuose. Tokiais takais galima arba eiti pėsčiomis arba joti ant arklio. O mes – dviračiais.

Labai įspūdingos vietos. Kaip pasakytų Turkijos-Gruzijos kelionės bendrakelionis Ričardas – žavu!

Tokio ekstremalaus nusileidimo tokiu stačiu šlaitu ir per akmenis gyvenime neturėjau. Tai galima būtų palyginti su nusileidimu nuo skardžio į Vardzia (Gruzijoje 2012), bet šis nusileidimas daug kartų įspūdingesnis ir sudėtingesnis.

Kaip jau Algirdui du kartus sakiau – nežinau ką praradome neįleisti į draustinį, tačiau keliaudami šiuo keliu atradome labai daug gražių ir laukinių kalnų, nuostabių vaizdų ir nepakartojamų nuotykių.

Kiek nusileidus taku, prasideda upeliai. Tikrai nedulkėtas kelias.

Nusileidžiame prie apačioje tyvuliuojančio ežero ir pradedame kilti į kalną. Aplink šimtai puntukų, kelias vingiuoja tarp jų.

Šiandien nukeliavome apie 13 km, iš jų, geriausiu atveju, 1 km mynėme.

Stovyklavietė ant kalvelės, aplink uolos ir neaprašomas nenufotografuojamas grožis.

Sunki diena. Žavi diena. Ekstremali diena. Tobula diena.

***

↑126m   ↓432m   ~3408m   12,68km   03:01:58