Naktį, net keista, nelijo, tačiau buvo žvėriškai šalta. Aušta saulėta diena. Atrodo, bus karšta.

Gaminant pusryčius užsiožiuoja manoji „Primus Omnifuel“ viryklė – spėju, kad kemšasi žikleris. Išardau, išvalau, surenku, bet bandant uždegti, ji iš karto užsikemša. Įtariu reguliuojantį vožtuvą. Ardau, visas viryklės vidus padengtas suodžiais, prastas tas kirgiziškas benzinas. Valau. Nepadeda. Vėl valau žiklerį, galvoje pradeda siautėti maža panika – kas yra keliavęs necivilizuotais kraštais, manau, supranta, ką reiškia netekti viryklės (artimiausios malkos vienu kilometru žemiau, o iki jų važiuoti kelias dešimtis kilometrų). Po kelių ardymų, valymų, surinkinėjimų – aleliuja – viryklė užsikuria.

Baigiant virti pusryčius iš reindžerių sodybos ateina kirgizų porelė, kviečia pusryčiauti pas juos. Sutinkame. Galbūt tai šansas gauti reindžerių leidimą ir važiuoti planuotu maršrutu.

Vis tik leidimą galima gauti už du mažus butelius degtinės ir reikia palaukti kokias penkias valandas, kol išvažiuos vienas žmogelis, artimas direktoriui.

Laukimas visą dieną tiesiog žudo. Skaitau „The Martian“.  Antrą kartą. Bent jau padeda prastumti laiką.

Su Algirdu po penkių valandų nueiname pas reindžerius prisipilti vandens, o iš tikrųjų pašnipinėti ir paklausinėti, kokia gi situacija. Vienas kirgizas porina, kad viskas gerai, tuoj sulaukiame dviejų draugų ir išvažiuojame.

Po kiek laiko į mūsų stovyklavietę užklysta elektros tinklų prižiūrėtojų komanda. Vienas iš jų inžinierius. Įsikalbame. Sužinojęs, kur norime važiuoti, braižo kelio schemą ir rodo, kur nepravažiuosime, net jei turėtume leidimus. Sako, kad upė du kartus sraunesnė nei toji, prie kurios dabar leidžiame laiką. Kalba, kad jei turėtume virves, gal ir pavyktų, o sužinojęs, kad virvės neturime tik nusijuokia ir pasako, kad mūsų ir lavonų nesurastų.

Vėl Algirdo užsispyrimu einame pas reindžerius su pretekstu nusipirkti duonos ir uogienės. Mūsų vietinis „draugelis“ kirgizas dabar jau gieda giesmelę, kad mistinis direktorius atvažiuos rytoj ir kad mes turime važiuoti atgal. Suprantame, kad mūsų niekas niekur neleis. Žinoma, degtinės niekas grąžinti nesiruošia. Jaučiamės išdulkinti. Porelė, pas kurią pusryčiavome, kviečia vakarienės.

Mano kalbintas inžinierius įduoda lauktuvių – batoną, agurkų, pomidorų ir kondensuoto pieno. Daržovės! Jau neprisimenu kiek dienų nevalgiau daržovių. Nom nom nom.

Tokia tad beprasmė diena. Pabaigiau „The Martian“. Antrą kartą. Taip, kartojuos.