Naktį kelis kartus pabudęs galvoju, kad mus užklupo baisi audra, bet po to suprantu, kad tai upių ošimas. Kad ir kaip būtų keista, ryte šviečia saulė. Tai puiki proga išsidžiovinti perdrėkusius daiktus.

Važiuojame į kalnus, kylame pamažu, vaizdai aplink fantastiški. Saulė ir puiki nuotaika. Įvažiuojame į kanjoną – kelias tai pakyla, tai nusileidžia, apačioje šniokščia kalnų upė. Į kai kuriuos pakilimus dviratį tenka stumti. Kai jis pakrautas daugiau nei 55 kg, tai itin sunkus darbas. Kai kuriose įkalnėse vos vos pajėgiu užtempti.

Staiga pakyla vėjas ir prapliumpa smarki liūtis. Greitai velkamės neperšlampamus rūbus. Liūtis, atrodo, tik smarkėja. Rūbai, bent mano, pradeda leisti vandenį. Ir per tokį chaosą važiuojame į viršų. Kelias virsta mažais purvinais upeliukais, žaibuoja ir griaudžia. O kelias vingiuoja aukštyn žemyn, aukštyn žemyn… Sunku. Įdomu kiek dar kartų šioje kelionėje parašysiu žodį sunku?

Stojame ant upės skardžio prieš kitus 20 km pakilimus-nusileidimus. Upė žemai apačioje, taigi vėl tenka taupyti vandenį.

***

↑795   ↓493 m   ~2582 m   44,39 km   04:54:21