Kaip jau rašiau veidaknygėje, net specialiai nesugalvotum taip kaip gavosi mums – penktadienis, tryliktoji, pilnatis.

Skrydžiai (Vilnius – Briuselis – Vilnius), kaip visada, nieko naujo, nieko išskirtinio. Juokinga buvo tik kai pridavinėjome dviračius Vilniaus oro uoste. Stovi penkti žmonės ir žiūri į dviračius, lyg tokius daiktus matytų pirmą kartą gyvenime. Vėliau bando prakišti dviračius per lagaminų skanavimo įrenginį. Aš jiems rodau į skanavimo įrenginio skylę, į dviračius, sakau, jog užstrigs, ir bus bėdos. Neklauso. Dviračiai nelenda. Ateina saugumo pamainos viršininkė, sako, kad vestų dviračius link lifto tiesiai į lėktuvus. Nors vienas sveiko proto žmogus.

Veiksmas ir visas įdomumas prasideda Marselio oro uoste. Bagažas atkeliauja, dviračius irgi gauname – šiek tiek aplamdyti, bet sveiki.

Aišku, uždėti Aušros dviračio pedalus užtrunka (prisiminus kaip aš juos nuiminėjau Vilniuje… vieną tik su ilgu vamzdžiu; dar sugadinau viena chrom-molibdeno kilpinį raktą). Po to išsineria mano dviračio priekinė padanga – pompuoju antrą kartą. Tik pradėjus važiuoti – praduriu galinę padangą. Tai (galinės padangos pradurinėjimai kelionėse) tampa tokia kasdienybe, kad jau nebestebina; nors Vilniuje per paskutinį pusmetį nei karto neturėjau kiauros kameros.

Po to atvažiavę į viešbutį jo nerandam 🙂 Matome viešbučio ženklą, matome tamsų pastatą, o kur reception – neaišku. Tenka apsukti kvartalą kol, aleliuja,  štai jis reception. Jau pusę pirmos nakties. Receptione tik senukas prancūzas kalbantis tik prancūziškai, bet raktą nuo kambario gauname ir net vandens nusiperkame (pats brangiausias mano pirktas vanduo – 1,5L už 5eur.). Vyno negaunam, lūžtam miegoti be jausmų.

Reikia paminėti ir stresinį pasivažinėjimą tamsoje link viešbučio automagistrale. Nors tik 1km bet tai vargas vargelis.