ryte gintas apstulbina ‘naujiena’, kad važiuosim ne tuo keliu kuriuo noriu aš, rička ir virgis, o tuo lengvesniu, pro gori. tik pasirodo, kad tas kelias kuriuo jis numatęs važiuoti yra visiškai  šalia sienos su osetija ir kad ten vienoje pusėje gruzinai, o kitoje rusai su automatais. tiek rička, tiek aš pasakome, kad tuo keliu nevažiuosime, nes nenorim papildomų problemų. nes tai ne europos valstybių pasieniai, kur gali statyti palapinę ir niekas nieko nepaklaus, arba nebent koks pareigingesnis pasienietis dokumentų paprašys, kaip kad nutiko vengrijos – rumunijos ir rumunijos – bulgarijos pasieniuose. tad visi važiuojame per kalnus.

ryte dar užsuku į nacionalinę dailės galeriją, pažiūriu pirosmanashvili paveikslus ir išvažiuoju į kelią. iš tbilisio į manglisi. 60 kilometrų ypatingai vaizdingomis vietomis. abejose kelio pusėse kalnai, vaizdai gražesni vienas už kitą, atrodo lyg atvirukai. nei žodžiais, nei vaizdais neįmanoma perteikti tos atmosferos: debesų spalvų (nuo šviesiai pilkos iki juodos), žydrų dangaus lopų, švystelejančios saulės, rudenėjančių medžių spalvų (galvojau, kad neteks pamatyti gražiojo rudens lietuvoje, bet pamačiau jį čia – gruzijos kalnuose). tiesa, stiprokas priešpriešinis vėjas, iki 15 laipsnių įšilęs oras ir beveik 50km kilimas į viršų taip pat priduoda žavesio šios dienos kelionei.

o ruduo atėjo per kelias valandas: tbilisyje dar vaikščiojau su šortais ir maikute, o po poros valandų ir 900m kilimo į viršų (apie 1400m virš jūros lygio) teko vilktis rūbus, kurie skirti rudeniui. džiaugiuosi, kad tbilisyje pavyko nusipirkti dviratininko rudenines – žiemines pirštines, nors pradžioje atrodė, kad tai yra misija neįmanoma.

ir jau spėjau pasiilgti vakar namo išskridusių kolegų.

vietiniai kalba, kad ryt traukiant į aukštesnius kalnus (makaluosimės šiek tiek virš 2km) bus dar šalčiau, o poryt iš vis šalta 🙂