nakvynė prie žvejybos uosto. ryte keli turkai dirbantys uoste smalsiai stebi mūsų pusryčius bei ritinius ritualus. mojuojam rankomis, turkai mojuoja atgal. ir ne tik  mojuoja, bet ateina ir pabendrauti. smalsi tauta tieji turkai. ir visai nesvarbu, kad nei  mes, nei jie nekalbame jokia bendra kalba, tačiau puikiai pavyksta susikalbėti apie dviračius, keliones, alų, kriaukles.

vakare desperatiškai ieškome vietos šalia greitkelio kur galėtume pastatyti palapines. suvokę beprasmybę sukam į šalia stūksančius kalnus. matyti lyg ir lygesnė vieta ir gyventojų šalia neperdaugiausia. prašome leidimo statyti palapines. tik taip paprastai viskas nesibaigia. juk jie musulmonai. dėkingumas ir svetingumas jų kraujyje. iš pradžių neša arbatos prie palapinių, po to atitempia akumuliatorių su galingu šviestuvu. po to kviečia vakarienės pas save namuose. maža bėda, kad jokios bendros kalbos nei vieni iš mūsų nemoka. iš pradžių visai ‘normaliai’ susikalbame pirštais ir gestais, vėliau padeda google translate. jaunieji šeimos atstovai puola mus friendinti feisbuke 🙂