dienos statistika: 150km, 9 valandos mynimo.

diena būtų buvusi ideali, jei ne pamestas gerasis ciklopas. spjaudžiausi kraujais ir ugnimi. bais pikta, nes daiktas buvo geras.

o pats važiavimas ir sunkus, ir puikus. kelias ne toks kalnuotas kaip vakar. tik pora pakilimų teko įveikti sukandus dantis.

kaip visada, kažkuriuo metu, užsinorėjo viską mesti. tada kartojau sau, kad pats pasirinkai tokį gyvenimo būdą, tad ko čia dabar erzeliuoji? tada pavalgai, pageri ir mini toliau. tačiau kopiant į 10% įkalnę tie likę kilometrai tirpsta taip lėtai, o laikas bėga taip greitai.

keliose vietose akys matė, kad važiuoju nuo kalno, nors dviratis nei velnio neriedėjo. atrodė lyg kas ratus prie asfalto priklijavo. stojau patikrinti ar stabdžių kaladėlės nekabina ratų. nekabino. ką reiškia nuovargis ir optinės apgaulės. tada ir supratau kaip atsiranda urban legendos apie negriūnančias žiurkes arba nevažiuojančius nuo kalno dviračius.

tik sutemus įveikiau paskutinė statesnę įkalnę (apie tai, aišku, sužinojau tik atvažiavęs į nakvynės vietą) ir prasidėjo stabilus ir ilgas važiavimas nuo kalno link Sinop miesto. gal 10 kilometrų važiavau tik su gabaritinėmis šviesomis (galingas mirksiukas gale ir maža mirksinti spingsulė priekyje). tačiau virš galvos švietė pilnas mėnulis, kelias lygus ir tiesus, naktis giedra, matomumas puikus. važiavau ir džiaugiausi gyvenimu. netgi puoliau į savotišką euforiją, nors kilometrų borto kompiuteris rodė daugiau nei 130.

koks tai jausmas?

važiuoji lyg koks vaiduoklis: esi vienas pats, yra kelias, šniokščiančios padangos, čirpiantys svirpliai ir mėnulis (bei kartas nuo karto pravažiuojantys automobiliai). tokiomis akimirkomis pasimiršta ir kiek kilometrų nuvažiavai, ir nematai kiek liko nuvažiuoti, ir visai nesvarbu ar pakalnė ar įkalnė. tiesiog važiuoji ir tiek. lieka grynas procesas, judančios kojos – aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, ir mintys nuklydusios kažkur toli toli.