nuo pačio ankstyvo ryto, gal pusės devintos (gyvenu be laikrodžio) pradėjau važiuoti. lygiai toks pats kelias kaip vakar. nusileidi iki jūros lygio, o po to kyli iki 300 metrų aukštyn. ir taip non stop. vietomis, vėl, minu atsistojęs ant pedalų. tai ir dainas dainavau, ir mintis visokias (apie gyvenimą, apie pasaulį, apie save, apie keliones – matytus kraštus ir dar kuriuos pamatysiu), ir pasikalbėdavau su savimi. o spidometras kai kada rodydavo 3km/h…

dabar pietų pertraukėlė, maistas ir alus, nuvažiavau dar tik 47km per daugiau nei tris valandas, o preliminarus tikslas apie 120km. svarbiausia neužsiprogramuoti, kad neįmanoma tokio atstumo nuvažiuoti tokiu reljefu, nes tada tai jau tikrai nenuvažiuosiu.

nuvažiavau. 127km; 8 valandos 47 minutės.

su paklaidžiojimais naktį (kol kolegos bandė pakabinti mirksiuką, pravažiavau nakvynės vietą, teko grįžinėti atgal kokius 6km). mieste įsimintinu pavadinimu inebolu (kur važiuojate? i-ne-bolu :)) ieškojau angliškai kalbančio žmogaus ir turinčio mikro usb jungtį – mobilaus baterija išsikrovė prieš kelias valandas (kaltas endomondo apps’as). angliškai kalbančius turkus radau kabakėlyje (prisimenu kaip lietuvoje blaškydamasis po pabradės miškus įlėkiau į miestelį pavadinimu kabakėlis), turkai šiek tiek pakraupo pamatę manę šviečiantį lyg kalėdinė eglutė (pora mirksiukų, ciklopas, paklaikusios akys). laidą su usb pajungė nuo kasos aparato, įpylė arbatos, palinkėjo sėkmės.

labai gražus kelias, labai gražūs kalnai, bet labai sunku.

vienoje vietoje jau buvau bespjaunąs į važiavimą, galvojau sulauksiu kolegų, įmesiu dviratį į priekabą ir atsip#$%$ nuo mano durnos galvos. bet pavalgiau, pagėriau, šiek tiek pailsėjau ir kvailos mintys kažkur dingo.