Kažkokiame turkijos kaime, kurį drąsiai galima vadinti visatos šiknaskyle, sėdžiu kavinėje ir geriu arbatą. Išlipus iš automobilio sušunkame meraba ir įtarūs vietinių veidai nušvinta šypsenomis. tempia šeimininkas po antrą puodelį arbatos, nors neprašėme. tešekiur ederim, tešekiur ederim ilgokai užtrunki kol pasakai ačiū.

o alaus bet kur nenusipirksi. galima pradėti liūdėti 😉