ilgos pastraipos nusipelno, kad jų niekas neskaitytų. niekas, net pats rašto autorius. štai kokio likimo nusipelno ilgos pastraipos. miestas kitame krante. miestas pasaulio pakrašty. tame mieste niekada neišsisklaido debesys. tame mieste niekada nenustoja lyti. nors ne, truputį meluoju. yra viena diena metuose, kai debesys išsisklaido ir į drėgną miestą pažvelgia saulė. tada miestą apaugia nebe lietaus migla, o garuojančio miesto migla. ir tada, kartu su saule, į miestą pažvelgia ir visatos dievai. kaip jie nustemba, vėl pamatę tą reginį – miestą išaugusį ant septynių kalvų, vagojama dviejų upių. pilkų akmenų miestą pačiame pasaulio pakraštyje. už miesto nėra nieko – tik niekas. tuštuma. pasaulio pakraštys. kas dabar gali man pasakyt kur stovi tas miestas? tataigi – pasaulio pakraštyje. tik ten dar galima rasti tokių keistų miestų. tik tuose miestose vis dar galima sutikti senobinių rasių. tik juose vis dar sutiksi chameleonus, astronomus, šėšėlių sargus, sapnų meistrus, niekada nematytus, bet esančius. ir ne tik kitos rasės gyvena tokiuose miestuose – dar ten veisiasi piešistorinės ir dabar jau mitologinėmis tampančios būtybės. anadien vaikščiodamas to miesto gatvėmis mačiau ant pilies kuorų miegantį auksinį drakoną. girdėjau žmonės šnibždantis apie požemiuose gyvenančius trolius. ir ką jau čia bekalbėt, vakar man kelią perbėgo salamandra. bet aš nesistebėjau. argi gali kuo nors stėbėtis, patys stebintys pasaulį, ir net ne pasaulį. ar gali kuo nors stebėtis, stebintys miestus. aš, taip taip reikia prisistatyti, aš esu vienos seniausių šio pasaulio rasių atstovas – stebėtojas. vienas seniausių ir ko gero paskutinis atstovas. visa kas sena dingsta iš šio pasaulio. sena užleidžia naujam. ir net senieji dievai išmiršta, ne, ką aš čia kliedžiu, dievai nemarūs, jiems nelenta numirti. norėjau pasakyti net ir senieji dievai užmirštami, o jų vietoje iškeliami naujųjų laikų pusdieviai, kurie žmonių rasei tarnauja už dievybes. nors ko norėt, jie gi tik žmonės. mačiau kaip užgimė jų rasė – niekingi maitėdos, nebegalėdami pavogti pakankamai maisto iš kitų gyvūnų čiupo į rankas baslius ir taip pradėjo šio pasaulio užkariavimą. jautė tada mano širdis, kad geruoju nesibaigs pasauliui, ir senosioms rasėms, tos rasės užgimimas. maldavau savųjų dievų, kad jie išnaikintų tuos laukinius padarus. bet dievai buvo kurti mano maldoms. ir kaigi galėjo būti kitaip. aš gi pats kitados būvau vienas iš jų, buvau lygus jiems. bet nusižengiau dieviškiesiems įstatymams. ir jie mane pasmerkė amžininoms klajonės, po šį pasaulį. kokia ironija, po pasaulį, kurį kitados pats ir sukūriau. tiesa, jie nedrįso manęs nužudyti. nes taip būtų pažeista visatos vientysybė, ir net mes, dievai, nežinojom kuo tai baigtūsi. ir niekšai paliko man visą mano atmintį. tu klajosi ir niekad niekad nepamirši kuo tu buvai ir ko netekai, ir niekad nepamirši ką matei ir ką dar tik pamatysi. taigi tieji dievai aukštybėse neišgirdo mano maldų. ir dabar net jie bus pamiršti.