kiauras dienas žmogus žingsniuoja tarp medžių, akmenų. Akis retai užkliūna už ko nors, tik tuomet, kai atpažįsta ten ženklą ko nors kito: įspaudas smėlyje žymi čia praėjus tigrą, pelkė skelbia čia esant vandens gyslą, dedešvos žiedas – žiemos pabaigą. Visa kita – nebylu ir nesukeičiama; medžiai ir akmenys tėra tik tai, kas jie yra.

Galiausiai kelias atveda tave Tamaros miestan. Į jį patenki gatvėmis su aibe kyšančių iš sienų iškabų. Akis regi ne daiktus, o tik jų atvaizdus, žyminčius kažką kita: replės ženklina dantrovio namus, bokalas – smuklę, alebardos – kareivines, buožė – čia esant daržovių pardavėją. Statulose ir herbų skyduose čia pavaizduoti liūtai, delfinai, bokštai, žvaigždės: tai reiškia, jog kažkas – kas žino kas? – turi sau ženklą liūtą ar delfiną, ar bokštą, arba žvaigždę. Kitais ženklais paskelbta, kad šioje vietoje draudžiama: įvažiuoti į gatvelę su vežimais, meškerioti nuo tilto, šlapintis už kiosko, o leidžiama: girdyti zebrus, žaisti rutuliais, deginti giminaičių lavonus. Pro šventovių duris matyti dievų statulos, visi jie pavaizduoti su savo atributais: gausybės ragu, smėlio laikrodžiu, medūza, tad tikintieji gali juos atpažinti ir atnašauti deramas maldas. Jei pastatas neturi jokios iškabos arba figūros, jo funkcijai nurodyti pakanka jo formos ir padėties, kurią jis užima miesto struktūroje: rūmai, kalėjimas, pinigų kalykla, pitagorietiškoji mokykla, viešnamis. Net prekės ant prekystalių yra vertingos ne savaime, o kaip ženklai kitų dalykų: išsiuvinėtas kaktos raištis reiškia eleganciją, auksuotas palankinas – valdžią, Averroeso tomai – išmintį, kulkšnies papuošalas – geidulingumą. Žvilgsnis perbėga gatvėmis lyg prirašytais puslapiais: miestas pasako viską, ką turi pagalvoti, verčia tave kartoti jo paties diskursą, ir tuomet, kai manai lankąs Tamarą, iš tikrųjų tik registruoji tuos vardus, kuriais ji apibūdina save ir savo visas dalis.

Koks tasai miestas iš tikrųjų po storu iškabų valkčiu, ką jis savyje turi arba slepia, išvykęs iš Tamaros taip ir nesužinai. Už jos – iki pat horizonto driekiasi dykynė, atsiveria dangus, kur skubriai lekia debesys. Pavidaluose, kuriuos tiems debesims suteikia vėjas bei atsitiktinumas, tu jau stengiesi atpažinti figūras: burlaivį, ranką, dramblį…

Italo Calvino “Nematomi miestai”