Iš pradžių perklausyti šią dainą (31Mb .flac). Perskaityti jos lyricsus (puslapio apačioje).
Ir tik tada skaityti žemiau esantį tekstą garsiai klausant bedieviškai tobulo bliuzo.

Jurgis Kunčinas. John Cambell: One Believer = Tikintysis

Žmogus užgesina šviesą, leidžiasi tamsiai laiptais. Išeina į sutemusį parką – ar ne tu čia? Kažkodėl matau jį su plačiakrašte skrybėle, ji juoda. Žmogus panašus ne vien į save. Truputėlį į Jona Krikštytoją. Ir truputį į markizą de Sadą. Kažkas tarp jauno Sado ir seno Krikštytojo. Yra tokia neįspėjamo amžiaus vyrų su juodo drapo paltais. (šikart dėl drapo garantuoju). Man jis kažkur matytas. Panašus dar į Andrė S. – mesjė Žiūžo ir Keistutą Valentiną.

One Believer.

One Believer. Tikintysis. Jis ir Džonas Kempelas.

Tokių vyrų skvernai šluoja šaligatvių ledą. Arba ežero ledą. Kartais – ir Vilnelės krantą tarp Bernardinų ir Bekešo. O kartais, kartais toks vyras panašus į stovylą Bernardinų kapinėse. Tik šitas, kad ir labai lėtai, eina. Eina ir eina.

One Believer. Šiais laikais? Šičia? Sorry.

Taip. Sauja ryžių toje juodoje kišenėje ar sauja trupinių. Kam? Antims, gaigalams, o gal ir varnoms. Gal ir varnoms. Juk jų čia visuomet daug. Tamsu. truputėlis dramatizmo, mažytis sentimentas ir vos keli žingsniai iki nematomo išėjimo į paralelinį pasaulį. Kaip tu manai, Andre?

Galbūt. Kelio kilpa. Bliuzo kilpa. Glisono kilpa. Mazgelis atminčiai ir trumpai amžinybei.

“Kada praėjęs virš vandens, pakėlė kristus kalaviją…” Argi ne taip rašė žmogus – plevėsa Ramūnas prieš… taip, jau prieš ketvirtį amžiaus. “Po rudenėjančiu dangum guliu ir atkakliai nemirštu.” Ir taip jis rašė. Irgi- One Believer. Kaip Jėzus Kristus. Kaip Neronas. De Sadas. Brolis Klausas, šveicarų šventasis.

“Pakėlė Kristus kalaviją virš tavo, Jonai, pavardės.” Taigi, taigi. Virš šito slėnio, virš miesto, bliuzo, vandenvietės Nr.1, Tūlos namo su apside, suodinų debesėlio ir vienišo kauksmo kalėdinės mugės šurmuly.

Bliuzo angelas, mažus vaisvandenių buteliukus renkantis senutis, šaligatvį gremžiantis medinis kastuvas su “pielos” atraiža Vaitekūno kompozicijos apačioje ir gale. Apačioje ir gale. Iki kaulų smegenų nudiegia tas garsas. The trees are naked. Argi ne taip, One Believer? Nesigėdykit ašarų, jaunieji poetai, taip patarė vienas lenkų poezijos grandas. Teisybė, mėnulis kybo ne tik virš Vilnelės rėvų, bet ir virš miesto kloakų.

1969 metai. Džiazas Klinikų gatvėje. Keist. Valantinas.

1995 metai. Bliuzas Šiltadaržio skersgatvyje. Andre.

Tvenkinėlis Bernardinų – Jaunimo – Sereikiškių parke, kur dar ilgai po karo vandenį iš betono straublių švirkštė Trys tarybiniai Drambliukai. Netoliese stovėjo rudai dažytas Wermachto kino teatras “Vasara”. Kažkieno jaunystė prabėgo “sarajuje” – mediniam dansinge.

Džonas Kambelas, atrodo, čia buvęs. Juk jis dainuoja apie tave ir mane. Ir apie tą vyriškį juodo drapo paltu. Apie Judą, Neroną, Sadą.

Dabar tas vakaro vyriškis panašus į kresną operos dainininką. Daug mažiau į menų perpirklį arba ta Raseinių filosofą, nuolat kartodavusį: “Kovoje su savimi sąjungininkų niekuomet neturėsi!” Tiek to, apsieisim. Tiek to. “Pro rudus šito vakaro plaukus prasišviečia raudonas dangus.” Jonas Balčius, Liškiava. Irgi 1969 metai. Užkrito mat, užsiliko. Kaip dabar šitas Tikintysis. Štai eina jau tuščiom kišenėm, plodamas per snieguotus skvernus. Paslydo lęsindamas paukščius.

Taip man regis, klausant Džono Kembelo bliuzo “One Believer”. Tas vyras pareina namo ir kažką užrašo. Gal savo “hitą”. Vargu, ar Neronas buvo labai raštingas. Tačiau bliuzo esama ir nubudusios musės zyzyme. Ar naktį zvimbiančiame šaldytuve. Prisideda sugedęs arbatinis ir nukrenta vietnamietiška graviūra, kur pelės neša žuvį Katinui.

Kelios kuklios, garbanotos alyvos: nesigėdykit ašarų, jaunieji poetai! Jaunieji bankininkai, jaunieji kileriai, kilpų statytojai ir į jas įkliuvusieji! Čia ša baigiu, geriausi linkėjimai.

Tiek žodžių šios dienos Bliuzo evangelijoje. ONE BELIEVER.