Vakar lydžiausi prie 41, šiandien su pirštinėmis, storais odiniais batais, vėjo neperpučiamais ir neperlyjamais rūbais, tikrais lietuviškas ruduo, kalnai, tūkstantis metrų virš jūros lygio, važiuojam.

Pakylu virš 900 metrų važiuoju debesyje, migla, matomumas minimalus, viešpatie su visais viešpačiukais, kaip aš mėgstu važinėti rūkuose, kaip mėgstu fotografuoti siluetus, visi mano mėgstamiausi fotografai yra tie kurių kūryboje tik siluetai, šešėliai, miglos.

Nusileidžiu šiek tiek žemyn, važiuoju po debesimi, kartais lyja, kartais ne, vėsu.

Ryte sutinku piemenaitę (deminutyvas panaudotas tikslingai, nors ir kaip jų nemėgstu) su avių banda, tokio grožio mergina turėtų puošti Vogue viršelį, o ne avis ganyti! Ir dar viena kvailų svajonių išsipildė – važiuoti dviračiu per avių bandą, neklauskit kodėl, pats negaliu pasakyti, bet šiandien tai įvyko.