Pamestinukų diena.

Rytas. Lyja erzinantis šioks toks lietus, sukabinu krepšius ant dviračio, dviratis nutaria dar pasivolioti ant pievos, pakeliu tą tanką, renku nuo pievos pabirusius daiktus, išvažiuoju. Daugiau nei po dešimties kilometrų smagaus leidimosi apsižiūriu, kad netekau Lietuvos vėliavos, blemba, norėtųsi grįžti atgal, bet aukštyn? Kai ir taip prieš akis daug daug kalnų? Nope, važiuojam toliau. Gaila aišku, šitiek kelionių kartu prakeliauta. Na bent kempingo šeimininkai dabar galės pabūti lietuviais.

Vakare reik krauti laikrodį. Perknisu visus krepšius, aha aha aha, liko laidas kartu su vėliava. Fak.

Kontrastų diena.

Ryte lietus. Nusileidus į slėnį šilta, į parduotuvę įvirstu su lietaus rūbais (ten viršuje ką tik lyjo), prancūzai nustėrę – šitiek aprangos kai saulė danguje vartosi? Mandagūs jie žmonės, nieko nesako, nes nėra ką ir sakyti, visokių bepročių pasaulis pilnas. Per pietus kopiant į paskutinį šios dienos sukilimą, saulė taip įsisiautėjo, galvojau išsilydysiu čia ir dabar, dviračio kompiuteris rodo 41! Ilgai ropojau į tą kalną, labai ilgai, prakaitas varvėjo upėmis. O vakare vėl lynoja ir netgi visai vėsu.

Taip ir gyvenu.