Kalnuose lengvų dienų nebūna, arba normaliai sunku arba nežmoniškai sunku, tai šiandiena prie tų kur labiau nežmoniškai. Vis tik į 1.4 kalną užsikeberioti yra reikalų, kad ir kaip gaila, bet jaunyn neinu.

Pirmą dienos dalį, kol akis nenuklysdavo į tolius, pagalvodavau, kad važiuoju per Utenos kalnuotas vietas. Lygiai taip pat gražu, lygiai taip pat reikia sunkiai pedaluoti į kalną.

Kempinge, katras įsikūręs virš tūkstančio metrų virš jūros lygio, esu vienas vienintelis kempingautojas. Tylu, svirpia cikados, rėkauja paukščiai, kažkur toli muša valandas miestelio bokšto laikrodis, varva lietaus lašai nuo medžio lapų, idilė.

Tik spėjau pastatyti palapinę kai užėjo kalnų audra, tokia iš rimtesnių – per kelias minutes pieva patvinsta, krušos ledukai, nei sekundei nenutyla perkūnija, palapinė pas mane jau amžiuje, vis tik 9 metai turizmo yra daug, bet nieko, stoiškai ištvėrė ir šią nemalonę.