Vakar šiek perplanavau šios dienos maršrutą, nes dar vieną dieną važiuoti palei Rhone upę, visai nesinorėjo, nes keliai ir vaizdai viens prie vieno kaip važiuojant palei Reiną, ačiū buvau mačiau, noriu kalnų. Komoot, toji programa, su kuria planuoja kelius, užsispyrusi nenorėjo kad važiuočiau D-290 keliu, ir taip ir anaip, neveda juo ir viskas, teko imtis griežtų priemonių, suprato tie skaitmeniniai robotai kad su manimi menki juokai. O vaikeli koks maršrutas! Yra man tekę matyti pasaulio grožio, tai šiandien mačiau tai ką prisiminsiu visą gyvenimą, važiavau ir vien aikčiojau, tekstas bejėgis perduoti visas tas emocijas. Net sukilimai nenervino. Aij, jie manęs ir taip niekada nenervina.

Kažkurioje vietoje kirtau kelią kuriuo važiavau 2018 iš Portugalijos iki Venecijos. Net pačiam įdomu buvo tai kuris čia kelias, bet ar prisiminsi žmogus po tiekos metų. Sulyginau dienoraščius – važiavau per tą patį tiltą miestelyje Pont-Saint-Esprit. Bet vis tiek nieko neprisimenu 😉

Vanduo upėje šaltas, na kaip kad mūsų Baltijos jūroje, bet kaip gerai įšokti į šaltą vandenį kai oras įkaitęs iki 31.