Dienos pabaigoje uždarau kelionės aplink Lietuvą ratą – pabaigos koordinatės sutampa su pradžios. Tai kas kažkada buvo tik idėja, virto kūnu ir krauju. Dabar galvoju, kad visai nusisekusi idėja, kelius pasirinkau pakankamai gerus, daug asfalto, kažkiek žvyrkelių, važiavau ir džiaugiausi kiekviena diena kelyje.

Vilnius toks pats kaip visad – daug triukšmo, eismo, karščio, skubėjimo. Aš irgi toks pats, beveik. Kelio patirtys, sutikti žmonės, nutikę nutikimai, šiek tiek kažką pakeičia, niekad nebegrįžti atgal toks koks buvai.

Kelionėje praleidau 21 dieną, nuvažiavau 1750km, kai pravažiavau visai šalia sienos, kai kur toliau. Buvo daug kalniukų, žvyro tarkų, stipraus vėjo, lietaus (ypač paskutinėmis dienomis kai užklupo iš pietų atidundėjęs ciklonas), saulės, karščio, vėsumos. Visko kas priklauso keliaujant per Lietuvą.

Kas iš mane skaitančių svarsto apie tokią kelionę, sakau, imkit ir važiuokit. Nesvarbu kiek dienų, nesvarbu kokiu maršrutu, bet imkit ir važiuokit, nesigailėsite.

Ryte atsikeliu, nelyja, oho, kažkas naujo. Išvažiuoju į kelią, nelyja, oho, ir taip būna? Važiuoju, Zervynose nedrąsiai šviečia saulė, nučiadabarkas? Bet po pietų reikalai susitvarko, vėl lietus, net stiprus, na va, viskas kaip privalo būti.

Per visą dieną nelyjo gal tik kokią valandą. Stovyklavietėje pavėsinė yra išsigelbėjimas, nes pyla kaip iš kibiro. Laužas dega net per lietų, nors aplink jau nemenkas tvenkinys.

Vakar vakare pradeda lyti ir taip non stop daugiau nei 10 valandų. Net galva įsiskaudėjo nuo lašų barbenimo į tentą.

Tačiau pavyko, beveik, visą maršrutą nuvažiuoti sausai. Žinoma lietus pradėjo lietis ant galvos kai kylau smėlėtais miško keliukais. Kelionių klasika. Keista tik kad vėjas į nugarą, kažkaip net negalėjau patikėti 😉

Kaimo turizmo, nes čia tikrai ne kempingas, šeimininkas mane pamatęs merkiamą ir permerktą lietaus, sako, gal nori miegoti pirtyje, žinoma kad noriu, nes vandens kiekis krentantis iš dangaus, visai visai nebedžiugino.

Vis klausia kam tau ta lazda. Lietuvoje labai dažnai naudoja kaip atsimušinėjimo priemonę nuo lojančių sutvėrimų. Paprastai užtenka sustoti, paimti lazdą į ranką ir amsintys amsėtojai amsi padoriu atstumu. Šiandien vienas ar tai buvo labai drąsus ar dar nežinantis kas yra lazda, bet smagiai bandė įsisegti į koją, ką gi, iš kaukimo supratau, kad sekantį kartą jis jau žinos ką gali lazda.

Kudirkos Naumiestyje aplankau ir atiduodu pagarbą daktarui.

Į Vištytį atvažiuoti yra reikalų – į kalną ir į kalną, nelyg važiuotum į Alpes. Ir visa tai kepinat saulei, 31, johoho, kaip prakaitas bėga.

Na bet nieko tokio, jau ryt bus daug drėgmės, o poryt… gal pavyks nenuskest kaip nors 😉

Žvyrkelis Jurbarkas Gelgaudiškis, turbūt yra vienas iš baisesnių lietuviškų kelių, kuriais yra tekę važiuoti. Poroje vietų stumiau dviratį. Vieškelyje. Nuo kalno. Lietuvoje. Paskutinį sykį tokį dalyką teko daryti Mongolijos tyruose. Gerai, kad bent jau nedaug teko juo važiuoti.

Vėl kažkurioje vietoje moteriškė kalbina angliškai. Klausiu ar tikrai esu nepanašus į lietuvį, ne ne, sako ji, šimtu procentų buvau įsitikinusi kad užsienietis.

Kažkodėl dauguma sutiktų žmonių galvoja kad esu užsienietis. Šiandien ryte kempinge dviratininkai jau kalbina angliškai, ech, sakau, kad aš galiu kalbėti ir lietuviškai 😉

Dar beveik visad sulauksi komentaro apie vežamų daiktų kiekį. Nesuprantu, iš kur tas rūpestis dėl daiktų, negi jiems juos vežti?

Suknisti maskoliai su gps signalo slopinimais. Su dirbo kelionės pėdsaką, o ir važiuoti reikia pagal kelių ženklus.

Tingi, beveik poilsio diena. Tingiai ir neskubant krapštausi iš Nidos kopų, tingiai ir labai net neskubant važiuoju iki Juodkrantės, greitaeigis kateris ir jau važiuoju kontinentinėje Lietuvoje. Taip labai neskubant atriedėjau iki Ventės rago.

Pamaryje pats liepų žydėjimas. Giliai įkvėpus, atrodo lyg medaus kas ant liežuvio būtų užvarvinę.

Norėjau, nieko nerašyti, bet štai rašau.

Laukinė nakvynė Nidos kopose, po tentu, su kažkiek uodų, šiek tiek drėgmės. Ir vis tik tai yra geriau nei kempingas 😉

Važiavau, važiavau ir atvažiavau prie jūros.

Rytą išvaduojant šilta, faina. Vidurdienį kompiuteris rodo 35, kaaaršta, fak [kumščiu grumoju dangui rėkdamas – #$&@ išjunk šitą orkaitę!]. Pavakaryje lynoja, liko tik 17, vėsoka, bliamba [tai nejau išgirdo mano žodžius? Gal reikėjo prašyti, kad tik primažintų šilumą?]

O daugiau kelio rutina – asfaltai, žvyrkeliai, vėjas, saulė, mintys, kurios ateina, bet po akimirkos jau būna užmirštos.

Dienai besibaigiant, galvojau, kad myniau myniau, daug mačiau, o papasakoti nebus ką. Tačiau kelio dievai paplekšnojo per petį tardami, hold my beer.

Jau planuodamas žinojau kad šios dienos stovyklavietė nekažką – prie aukštapelkės, miške, maža. Taip ir buvo. Pakraipiau galvą atvažiavęs, atsidusau, ech ne pati geriausia vieta, uodai tikrai suės gyvą. Na, bet ką jau padarysi – kempingų aplink nėra, miškų irgi, vien dirbami laukai. Et, važiuoju iki ežero, kelio ir dienos prakaito nusiprausti, netoli jis, už kokių 3km, miestelyje Gėsalai.

Nusimaudžiau, sėdžiu miestelio pleže, na tingėsiu atgal į tą kalną minti nors tu ką. Būčiau Valujavičius, statyčiau palapinę šitam pleže. Tik kad aš ne jis.

Bet žiūriu, beveik šalia, kaimo turizmas. Paskambinau, mykia, tai nedirba, tai neturi vietos palapinei, vienok nenori. Bet duoda kito kaimo turizmo telefoną, tas dar arčiau;)

Suskambinam, priims, atvaryk. Atvažiuoju aš, atvažiuoja vyras, jau garbaus amžiaus, pažiūri į mane, tau turbūt ramesnės vietos reikia, klausia. Nes pagrindinėje stovyklavietėje daug veiksmo ir triukšmo. Pažiūriu į tą erzelynę, linkteliu galvą, aha, būtų neblogai.

Palydi į nuošalią, bet fantastiško grožio vietą, o kai paklausiu kiek, atsako: nieko. Pasimečiau, kaip taip? Vat taip, sako, iš keliautojų neimu, gero poilsio.

Būna, pasirodo, ir taip

Šiltoka diena šiandien, po nebesuskaičiuojamų šaltų, lietingų ir vėjuotų. Bet tai žmogui oras niekad niekad neįtinka, tai murmėjau, kad gal atsakingas už orą galėtų šiek tiek ir prisukti tą šildytuvą.

Dar tik 12 o as jau Žagarėje (kiek jūsų yra buvę šitam gražiam jaukiame miestelyje?) lapnoju dienos pietūs ir maukiu alų.

Apie trečią organizmas man sako, ė, žmogau, čia man yr reikalų su kalorijų trūkumu, negalvoji ko nors prasimanyti valgyti?  ir tuo metu pamatau lentą, kurioje parašyta – dienos pietūs 4.5€. Negi nesustosi. Nes karšta, nes alus šaltas, nes alkanas. Dvieji pusryčiai yra gerai, bet dveji pietūs dar geriau.

Nuostabi nakvynės vieta – Ventos ir Virvytės santakoje, Virvytėje vanduo jau net per šiltas. Taip ir bėga dienos. Čia rytas, čia vakaras, o ketvirtadienį jau jūra.

Puiki atostoginė nieko neveikimo diena. Beveik nieko neveikimo. Kas tie 87km kai važiuoju be daiktų? Lengvai ir greit.

Vakar kempingo sutikau, turbūt reiktų sakyti – sustikom, merginą, irgi keliaujančią aplink Lietuvą, tik pagal laikrodžio rodyklę, kai aš – prieš. Beveik ta pati istorija, tik vardai ne taip sutampa. Saulius, kuris kempingo bosas, vis negalėjo patikėti kad taip būna 😉

Šiauliuose nusipirkau myniklio veleną, jei būti tiksliam, visus du. Na, maža kas 😉 kempinge pasikeičiau pats. Užtrukau 10 minučių, tiek tos problemos.

Labai graži ir turininga diena – kryžių kalnas, Naisiai, Šiauliai, Guinness alus Irish pub. Kaip rašiau draugui – nepravažiuosi gi žmogus pro guinnesso smuklę.

Sėdžiu kempinge, vynas, ramybė, o galvoje ūžauja vėjas. Visą dieną prieš stiprų vėją. Gūsiai tokio stiprumo, atrodo kad atsimuši į sieną. Gerai išsunkė jėgas.

Veleno ašis vis dar laikosi, bet jau vos vos. Minu savo Surly, taip švelniai, lyg būtų jis porcelianinė princesė.

Iki pietų smulkus erzinantis lietus, vėjas į veidą, važiuojam! Link pietų reikalai gerėja, iš pradžių atsirado ryšis, po to internetas, dar vėliau nustojo lyti. Smagu. Gaila, kad vėjas  nepasibaigė. Patikrinau orų prognozes. Geriau būčiau to nedares. Vis stiprėjantis vakarų vėjas, važiuojant į vakarus, ech.

Vakare iki kempingo Latvijoje apie 6km greitkeliu, kempingas neegzistuoja, tikrinu kur galėčiau palapinę nusimesti, pora vietų šabakštynuose radau, alio, sakau sau, tau jau visai kuku? ar tau čia labai faina bus miegoti šitoje velnio skylėje? Tai miegu pakelės motelyje, dar viena nauja patirtis.

Grižtu prie mobilaus interneto ir Tele2. Kažkada rodė reklamą, kaip beda į bet kurią Lietuvos žemėlapio vietą, nuvaro ten oro balionu ir, oplia, internetc yr. Tai galiu pasakyti, skriskit durniai į Biržų girią, visą parą jokio ryšio, tik 112. Tfu.

Nieko nesuprantu, pagalvojęs, kad būtų laikas sustoti papietauti, pamačiau, kad nuvažiavau dienos maršrutą, visus 75km. Dar taip nėra buvę.

Nervina vis labiau byranti veleno ašis, tikiuosi iki Šiaulių nuriedėsiu, įdomu ką prigeneravo Facebook pagalbos šauksmas, stovyklavietė pasakiško grožio ir visiškoje glūdumoje, only emergency calls, lyjant įkyriam lietui, stovyklavietės pavėsinė džiugina. Uodų galėtų būti mažiau.

Keturios dienos lėkte pralėkė, nesuprantu kur. Tris pirmas dienas lydėjo kolega keliautojas, pastebėjau, kad kai važiuoju ne vienas, užeina nerašadieniai.