važiuojame į Sumela vienuolyną, kuris, anot legendų, yra tarp 5 vaizdingiausių pasaulio vienuolynų. Iš pradžių automobiliu pakylame apie kilometrą virš jūros lygio, po to dar kažkiek šimtų metų kojytėmis keliu/laiptais. iš toli vienuolynas atrodo įspūdingai. viduje… nelabai. mažai kur leidžiama vaikščioti ir visais laikais buvo labai smarkia niokojamas. ant dailių freskų (tų kurios išgyveno niokojimus) išraižyti vandalų vardai – iš serijos – čia buvo vasia 1961.

naktų ilgai ieškome vietos nakvynei. tamsu (apsiniaukę, bus lietaus), nieko nesimato. visai šalia turkijos-gruzijos siena. kyla pagunda važiuoti iki gruzijos, bet gruzijoje irgi naktis. galop statau palapinę ant jūros kranto. vėjas stiprokas, palapinė statytis nenori, kuoliukai smėlyje neveikia. prisirenku akmenų ir jais apdedu palapinę. taip audros blaškomoje palapinėje (laiko formą net prie didžiausių vėjo gūsių; akmenys pasitvirtina) ir užmiegu. ir visai gerai išsimiegu.

nakvynė prie žvejybos uosto. ryte keli turkai dirbantys uoste smalsiai stebi mūsų pusryčius bei ritinius ritualus. mojuojam rankomis, turkai mojuoja atgal. ir ne tik  mojuoja, bet ateina ir pabendrauti. smalsi tauta tieji turkai. ir visai nesvarbu, kad nei  mes, nei jie nekalbame jokia bendra kalba, tačiau puikiai pavyksta susikalbėti apie dviračius, keliones, alų, kriaukles.

vakare desperatiškai ieškome vietos šalia greitkelio kur galėtume pastatyti palapines. suvokę beprasmybę sukam į šalia stūksančius kalnus. matyti lyg ir lygesnė vieta ir gyventojų šalia neperdaugiausia. prašome leidimo statyti palapines. tik taip paprastai viskas nesibaigia. juk jie musulmonai. dėkingumas ir svetingumas jų kraujyje. iš pradžių neša arbatos prie palapinių, po to atitempia akumuliatorių su galingu šviestuvu. po to kviečia vakarienės pas save namuose. maža bėda, kad jokios bendros kalbos nei vieni iš mūsų nemoka. iš pradžių visai ‘normaliai’ susikalbame pirštais ir gestais, vėliau padeda google translate. jaunieji šeimos atstovai puola mus friendinti feisbuke 🙂

atisibudęs suvokiu, kad kūno ‘batareika’, po vakarykščia pasivažinėjimo, ‘ant nulio’. keltis sunku, kalbėti sunku, galvoti sunku, viskas nervina. valgau per prievartą. reiks daugiau po 150 kilometrų kalnuose nebevažiuoti, vis tik jėgų išeikvoju labai daug.

po to apie 30 kilometrų važinėju po Sinop miestą. Diogeno, tas kuris statinėje gyveno, statula. kažkokios tvirtovės liekanos. po to ilgai minu į kalną (tiksliau pasakius į patį Sinop kyšulio galą, arba šiauriausią Turkijos tašką, arba piečiausią juodosios jūros tašką – pasirinktinai nuo požiūrio arba pasirinktos koordinačių sistemos); tačiau ketvirta dieną duodantis po kalbus, koks čia kalnas, kalvelė apie 200 metrų aukščio.

vaizdai aplink įspūdingi. aplink jūra ir dangus. vienoje pusėje matosi horizontas su miesto panorama, kitoje – jūra ir dangus ištirpsta vienas kitame (migla migla ir no line on the horizon).

dienos statistika: 150km, 9 valandos mynimo.

diena būtų buvusi ideali, jei ne pamestas gerasis ciklopas. spjaudžiausi kraujais ir ugnimi. bais pikta, nes daiktas buvo geras.

o pats važiavimas ir sunkus, ir puikus. kelias ne toks kalnuotas kaip vakar. tik pora pakilimų teko įveikti sukandus dantis.

kaip visada, kažkuriuo metu, užsinorėjo viską mesti. tada kartojau sau, kad pats pasirinkai tokį gyvenimo būdą, tad ko čia dabar erzeliuoji? tada pavalgai, pageri ir mini toliau. tačiau kopiant į 10% įkalnę tie likę kilometrai tirpsta taip lėtai, o laikas bėga taip greitai.

keliose vietose akys matė, kad važiuoju nuo kalno, nors dviratis nei velnio neriedėjo. atrodė lyg kas ratus prie asfalto priklijavo. stojau patikrinti ar stabdžių kaladėlės nekabina ratų. nekabino. ką reiškia nuovargis ir optinės apgaulės. tada ir supratau kaip atsiranda urban legendos apie negriūnančias žiurkes arba nevažiuojančius nuo kalno dviračius.

tik sutemus įveikiau paskutinė statesnę įkalnę (apie tai, aišku, sužinojau tik atvažiavęs į nakvynės vietą) ir prasidėjo stabilus ir ilgas važiavimas nuo kalno link Sinop miesto. gal 10 kilometrų važiavau tik su gabaritinėmis šviesomis (galingas mirksiukas gale ir maža mirksinti spingsulė priekyje). tačiau virš galvos švietė pilnas mėnulis, kelias lygus ir tiesus, naktis giedra, matomumas puikus. važiavau ir džiaugiausi gyvenimu. netgi puoliau į savotišką euforiją, nors kilometrų borto kompiuteris rodė daugiau nei 130.

koks tai jausmas?

važiuoji lyg koks vaiduoklis: esi vienas pats, yra kelias, šniokščiančios padangos, čirpiantys svirpliai ir mėnulis (bei kartas nuo karto pravažiuojantys automobiliai). tokiomis akimirkomis pasimiršta ir kiek kilometrų nuvažiavai, ir nematai kiek liko nuvažiuoti, ir visai nesvarbu ar pakalnė ar įkalnė. tiesiog važiuoji ir tiek. lieka grynas procesas, judančios kojos – aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, ir mintys nuklydusios kažkur toli toli.

nuo pačio ankstyvo ryto, gal pusės devintos (gyvenu be laikrodžio) pradėjau važiuoti. lygiai toks pats kelias kaip vakar. nusileidi iki jūros lygio, o po to kyli iki 300 metrų aukštyn. ir taip non stop. vietomis, vėl, minu atsistojęs ant pedalų. tai ir dainas dainavau, ir mintis visokias (apie gyvenimą, apie pasaulį, apie save, apie keliones – matytus kraštus ir dar kuriuos pamatysiu), ir pasikalbėdavau su savimi. o spidometras kai kada rodydavo 3km/h…

dabar pietų pertraukėlė, maistas ir alus, nuvažiavau dar tik 47km per daugiau nei tris valandas, o preliminarus tikslas apie 120km. svarbiausia neužsiprogramuoti, kad neįmanoma tokio atstumo nuvažiuoti tokiu reljefu, nes tada tai jau tikrai nenuvažiuosiu.

nuvažiavau. 127km; 8 valandos 47 minutės.

su paklaidžiojimais naktį (kol kolegos bandė pakabinti mirksiuką, pravažiavau nakvynės vietą, teko grįžinėti atgal kokius 6km). mieste įsimintinu pavadinimu inebolu (kur važiuojate? i-ne-bolu :)) ieškojau angliškai kalbančio žmogaus ir turinčio mikro usb jungtį – mobilaus baterija išsikrovė prieš kelias valandas (kaltas endomondo apps’as). angliškai kalbančius turkus radau kabakėlyje (prisimenu kaip lietuvoje blaškydamasis po pabradės miškus įlėkiau į miestelį pavadinimu kabakėlis), turkai šiek tiek pakraupo pamatę manę šviečiantį lyg kalėdinė eglutė (pora mirksiukų, ciklopas, paklaikusios akys). laidą su usb pajungė nuo kasos aparato, įpylė arbatos, palinkėjo sėkmės.

labai gražus kelias, labai gražūs kalnai, bet labai sunku.

vienoje vietoje jau buvau bespjaunąs į važiavimą, galvojau sulauksiu kolegų, įmesiu dviratį į priekabą ir atsip#$%$ nuo mano durnos galvos. bet pavalgiau, pagėriau, šiek tiek pailsėjau ir kvailos mintys kažkur dingo.

buvo likę tik 20km iki tos vietos iš kurios turėjo prasidėti šios dienos važiavimas dviračiu. tai būtų buvusi daugiau nei 300km kelionės pradžia palei juodąją jūrą turkijoje. aha, taip. subyrėjo priekabos guolis ir tik atsitiktinai pastebėjome, kad kažkas ne taip su ratu. tai kol gintas išvažiavo remontuoti (tiksliau pasakius, pakeisti) guolio, sėdim kažkokio miesto (gana didoko) priemiestyje ir dykinėjame. na bet bent jau visas kiauras kameras susiklijavau, nes dar taip nebuvo kad kas antrą dieną pradurčiau po kamerą.

kolegoms esu sakęs, jei tikėčiau likimu, dievais ar dar kokiu metafiziniu mėšlu, tai pradėčiau galvoti apie tai, kad kažkas labai stengiasi, kad nevažiuočiau toliau.

nuslinkau iki ant gatvės kampo stovinčios kebabinės ir pirštų pagalba ‘susikalbėjau’ bei nusipirkau kebabą. ko gero vienas skaniausių valgytų gyvenime. bet gal teisus kažkoks žmogėnas pasakęs, kad alkis geriausias maisto prieskonis.

dviračiu pajudėjau nuo amasros link cide 010 keliu. 57km per 3h 37min. kelias fantastiškas. iš dešimties balų galima drąsiai duoti 11. pakilimų po 8% ir 10% buvo gal devyni. planavome numinti 80km, tačiau nakvynės vietą suradome anksčiau. tai man naktinio pasivažinėjimo po turkijos kalnus taip ir neteko patirti, nes nakvynės vietą atvažiavau dar nesutemus (tiksliau vos vos nepravažiavau, nes lėkiau į pakalnę kai išgirdau kažką rėkiant, tačiau maža ką tie turkai šūkalioja pamatę lietuvos vėliavą, ir tik išgirdęs savo vardą dėjau per stabdžius). o lėčiau važiuojantys kolegos pasivažinėjo ir naktį, nes temsta čia jau septinta.

vis tik turiu prisipažinti, kad kol kas tai sunkiausias kelias kuriuo esu važiavęs dviračiu. net transfăgărășan perėja, palyginus su šios dienos važiavimu, atrodo lyg vaikų žaidimai. toje perėjoje nei karto nemyniau atsistojęs ant pedalų, o šitame kelyje ir skaičių pamečiau. maža to, gal du kartus, net stovėdamas ant pedalų, vos ne vos užmyniau į kalną. sąnarių raiščiai ir raumenys žviegė taip, kad jau plika ausimi girdėjau.

Kažkokiame turkijos kaime, kurį drąsiai galima vadinti visatos šiknaskyle, sėdžiu kavinėje ir geriu arbatą. Išlipus iš automobilio sušunkame meraba ir įtarūs vietinių veidai nušvinta šypsenomis. tempia šeimininkas po antrą puodelį arbatos, nors neprašėme. tešekiur ederim, tešekiur ederim ilgokai užtrunki kol pasakai ačiū.

o alaus bet kur nenusipirksi. galima pradėti liūdėti 😉

palapinę stačiau kalnų perėjos viršuje, kažkur netoli bulgarijos-turkijos sienos, už miestelio pavadinimu звездец (beveik visiems pavadinimas įstrigo dėl asociajos su p^$#diec; dauguma miestelio namų apleisti, tuščiomis langų kiaurymėmis, žmonių nesimato, skurdas, nešvara, vakarinė prietema, nuovargis ) aplink kalnai ir saulė besileidžianti į juos; ryte tekanti iš kalnų.

vidurdienį įriedėjom į stabulą. didokas miestelis.

naktį dar spėju nukulniuoti iki sofijos soboro ir mėlynosios mečetės. gaila, kad naktimis abi uždarytos, tai negaliu įvertinti vidinio grožio. tačiau užtenka apšviestų fasadų.

o po to tiltas per bosforo sąsiaurį. stovint ant tilto ateina suvokimas, kad esu kaip ir niekieno žemėje – tarp europos ir azijos. viena koja čia, kita ten. į galvą ateina bix daina ‘tarp europos ir honkongo‘, kurios žodžiai labai tinka šiai akimirkai.

palapinę pasistačiau ant jūros kranto, bijalo miestelyje žvejų uosto teritorijoje, už kelių metrų nuo vandens. miegoti prie jūros gaudžiant bangų mūšai malonumas neaprašomas. geriau nei mano užmigimo kompaktas su okeano garsais.

dabar sėdžiu ant automobilio priekinės sėdynės, kolega verda pusryčius, prieš akis teka saulė (iš šitos juodosios jūros pusės bulgarai turi saulės kilimą iš jūros, kai pas  mus saulė leidžiasi į jūrą), šilta ir šiek tiek vėjuota.

nuvažiuoju į miestelį nesebar, aplink vien turistai (nors tokiu metų laiku jų sumažėję iki minimumo) bei vietiniai viską pritaikę turizmo reikmėms: kiek akys užmato aplink restoranai, suvenyrų parduotuvikės, blizgučiai ir niekniekiai.

valgyti norisi taip, kad atrodo suryčiau dramblį ir dar ką nors viršaus. tad su pora kolegų nusėdu kažkokiame pirmame pasitaikiusiame restorane. manageris visai neblogai kalba rusiškai (kaip ir dauguma mano sutiktų bulgarų), pasakoja apie miestelio istoriją: jam jau virš 2,5k metų; kad grindinį, kuriuo grįstos miesto gatvės, paklojo romėnai; kad įkūrė senovės graikai; kad tai buvo bizantijos miestas-kalėjimas be teisės iš jo sugrįžti.

po to dar šiek tiek minu pedalus, vėl dviračių pakavimas į priekabą, dar maudynių juodojoje jūroje ir jau važiuojame link bulgarijos-turkijos sienos. ryt poryt stambulas ir daug turizmo kojomis.

jau šešta diena kelyje, o rutininis gyvenimas namai-darbas-namai (su šiokiomis tokiomis variacijomis) atrodo kaip nevykęs sapnas ar beblėstantis miražas.

šiek tiek minu (tik 16km) iki vidraru užtvankos – didžiausia rumunijos užtvanka, penkta pagal dydį europoje. ankstyvas rytas, rudenėjantis miškas, saulė šviečianti pro medžių lapus, tuščias plentas. smagus važiavimas, gaila kad trumpas. visiškai nesinori nulipti nuo dviračio. deja viskas kas yra gerai, anksčiau arba vėliau biagiasi.

navigacijos ‘dėka’ per dunojų iš rumunijos į bulgariją plaukiame keltu, o ne važiuojame per tiltą. paskutinį sykį dunojų kirtau per autostopinę kelionę su ktb link albanijos. belaukiant kelto, anot vaidos, valgome vyriškus pietus – lašiniai, svogūnai, juoda duona, džiovinta žuvis ir alus 🙂

bulgarijoje  šilta. sakyčiau visai karšta, į 26-27 įšilęs oras. visai nesijaučiu esantis rugsėjo pabaigoje. net rudens užuomazgų (kaip pradėję keisti spalvas medžių lapai) nesimato. nors širyt rumunijos kalnuose sau pasakiau, kad štai miškais ateina ruduo.

prieš akis varna ir juodoji jūra. laukia maudynės šiltoje jūroje.

Transfăgărășan kalnų perėją įveikiau jau prieš tris valandas. laukiu poros kolegų, kurie vis dar važiuoja, kažkur ten žemai. atstumas iki perėjos viršaus apie 28 kilometrai, o pakilimas daugiau nei 1,6km (nuo 500m virš jūros lygio iki 2100m). nebuvo labai sunku, o kelias ypatingo grožio – vaizdai džiugina akis ir sielą. nuo kažkurio kilometro prasidėjo sniegas. smagus jausmas – šviečia saulė, šilta, važiuoju trumpa dviratininko apranga, o aplink sniegas. net ir dabar, rašydamas, sėdžiu šalia didelės sniego krūvos.

įveikus perėją gal valandą spjaudžiausi ugnimi ir keikiausi visų man žinomų kalbų keiksmais: iš pradžių pradūriau kamerą; suklijavęs ir sumontavęs ratą apsigraibiau, kad pamečiau specialų rato priveržimo raktą; vėliau paaiškėjo, kad galinių bėgių permetėjas nebenori užmetinėti grandinės ant didžiausios galinės žvaigždutės. bet po šalto alaus kaušo, šiek tiek pameditavus, viskas mistiniu būdu susitvarkė: raktą radau, bėgius susiderinau ir pasaulis vėl patapo gražus 😉

važiuoti su lt vėliava ir malonu, ir keista – dėmesio tiek, kad kartais darosi nejauku. tiesa, kažkokie pusamžiai rumunai palaiko portugalu 🙂

dabar laukia daugiau nei 40km nusileidimas.

leistis žemyn, žinoma, yra smagiau nei kilti į viršų – leki apie 50-60km/h, minti nereikia. lieka tik susikaupus vairuoti ir džiaugtis gyvenimu. svarbiausia gerai apsirengti, nes kai lauke +12, leidžiantis nuo kalno jie pavirsta nedaugiau +5, o tokia temperatūra mano kelėnams nelabai patinka.

tai susirengiau dvejas kelnes, marškinėlius, džemperį, vėjo neprapučiamą striukę, arafatkę, žiemines prištines. daugiau rūbų neturėjau, bet jei būčiau turėjęs, tai ir tuos būčiau susirengęs 🙂 o karšta nebuvo, turiu pastebėti.

dienos statistika 68km per 4h 38min.

trumpas aštuonių kilometrų važiavimas, kojų mankšta, prieš rytojaus Transfăgărășan kalnų perėją. nuo kalnų, kaip visada, negaliu atitraukti akių. karpatų viršūnės jau su sniegu. matysim koks tas važiavimas rytoj bus.

šaukštas deguto į kelionės medaus statinę – nutėškiau nikoną ant žemės, objektyvas strigo ant begalybės fokuso ir nerodo gyvybės ženklų. bandymas kalti akmeniu nedavė apčiuopiamų rezultatų, taigi belieka fotografuoti peizažus. tebūnie. vis tiek turiu pinholą. bet kaip ten bekartočiau dzen budistines maldeles, kažkiek pikta.

ryte atsibudus (rumunijos-vengrijos pasienis) rasos neaptikau, tačiau pamačiau šalną. palapinė dailiai pasidengusi šerkšnu, nors vakaras buvo pakankamai šiltas. o štai šis vakaras nelabai šiltas 🙂 įdomu kaip šią naktį atlaikys mano miego komplektacija: merino vilnos termo apatiniai, du vasariniai miegmaišiai ir šiltas megztinis 😉

Kita diena »