Pradėjo dienos painiotis, visą dieną galvojau, kad yra spalio 3, pasirodo 4.

Visa rytą prapliurpėm su Carlos, apie dviračius, keliones, fotografiją. Kelionės duotybės: žmonės, kuriuos sutinki ir tai ką iš jų sužinai ar išmoksti.

Stojau į kelią, labai vėlai, buvo jau po 11. Bet po truputį po truputį ir atvažiavau į stebuklingo grožio laukinę stovyklavietę.

Šiandien pirmą kartą miegosiu namuose pas vaikiną iš warmshowers. Carlos vardu. Gyvena kalnuose, keli kilometrai nuo vandenyno į kalnus. Teko pavargti kol tuos kelis kilometrus pakilau į viršų. Bet vertėjo. Nes gamtos grožis neaprašomas.

Ramu ir tylu čia. Besileidžianti saulė apšviečia prieš akis dunksančius aukštus kalnus. Zylioja paukščiai. Sodo aptvare žolę rupšnoja avys. Iš kažkur atsklinda moters šnekta.

Pabaigiau skaityti J.Samarago “Kai mirtis nusišalina” (negalvokit, kad aš tik važiuoju dviračiu, mėgaujuosi gyvenimu, alų vyną geriu ir nieko daugiau neveikiu). Knyga patiko. Kaip ir kitos iki šiol perskaitytos Saramago knygos. Žinoma, kaip visada, tenka pavargti su jo rašymo sintakse, bet nuo to dar smagiau.

Jau antrą diena stiprus priešpriešinis vėjas, iki suplanuoto kempingo (kuris neaišku ar veikia) dar buvo likę daugiau nei 20km, nuvažiuota jau 80km, spjoviau, nes jau ėmė nervas ir pyktis, per booking.com užsisakiau hostelį, nes kaip tik buvau didesniam mieste Avile, bet pasirodo tai ne hostelis, o dar vienas lygmuo, neaišku ar aukštesnis ar žemesnis, ispanai vadina pension, butas perdarytas į kambarius numigti, aplinka tiek pobaisė, kad ima juokas, diedukus prižiūrintis ūkį – personažinis, moka angliškai penkis žodžius, aš ispaniškai jau visus dešimt, susikalbėjom, dar net ir apie dviračius dėjom kalbos, nes manoji dviratė, kartu su manim kambaryje.

Turiu visą pasaulio laiką, kurio kasdien vis mažiau.
Turiu visą pasaulio laiką, kuris niekad nesibaigs.
Privalau prisiminti tai kas svarbu.
Bažnyčios varpų aidą atsispindintį nuo rudenėjančių kalvų.
Rūko lašus krentančius nuo medžių lapų.
Pilno mėnulio šviesos sukurtus šešėlius ant palapinės.
Vandenyną, kuris niekad nėra toks pats.
Kai pagalvoji, kiek daug telpa tarp dviejų horizontų.
Svarbių ir visai beprasmių dalykų.

Tiek šios dienos poezijos, sugebėjusi neužmiršti.

Po vakardienos pakilimų, kojos šiandien sunkios, galva nedirba, nuotaika melancholiška. Tad daug nevažiuoju, iki pirmo pasitaikiusio kempingo, kuris, vis dar dirba, bet jau paskutinę dieną. Sėkmė.

Minant mintys klaidžioja kažkur šalimais (o kai jos pargrįžta į makaulę, rašau istorijas, arba romaną, kuris nebus parašytas. Kuriant išgalvotas istorijas, gyvenant savo sugalvotų herojų gyvenimą, bet kuris kalnas yra tik kalvelė), žvilgsnis slysta niekur neužkliūdamas, mini tai į kalną, tai leidiesi nuo kalno, lygių vietų čia nedaug.

Tik pradėdamas šią kelionę negalvojau rašyti kiekvieną dieną, bet taip jau gavosi, kad, kol kas, rašau kasdien.

Išsunkė ši diena mane lyg citriną, 1911m pakilimas ir 91km atstumas. Bekildamas į eilinį 14% kalnioką uždaviau sau klausimą, kada žmogus palūžta? Senis gi kovojo su rykliais tol kol turėjo bent kažkokį ginklą. O kuris kalnas mane pribaigs? Kada gi pasakysiu, vsio b.*#, nusipirksiu bilietą į lėktuvą, nes nu kiek galima? Bet kol kas minu. Tik į priekį. Ir net 18% įkalnės (šiandien buvo kelios tokios) manęs nesutabdė.

Kai jau buvau gerokai pavargęs, ant kelio pasirodė du dideli šunys, labai manimi susidomėjo, man šunys patinka, vienas gi net namie gyvena, bet rodomi dantys draugiškai neatrodė. Tada prisiminiau vieno keliautojo patarimą – rėk kiek turi jėgų, iš širdies ir kiek plaučiai leidžia. Ir užrėkiau. Į tą rekimą sudėjau visą susikaupusį pyktį, ant kalnų, ant savęs, ant pasaulio. Šunėkai, net pritupė. Ir nieko nelaukę nubindzino savo reikalais. Nuvažiavau toliau, jausdamasis daug geriau, gal ne melas tos rėkimo meditacijos? 

Praėjo tik keturios dienos kai važiuoja vienas ir galbūt dar anksti daryti apibendrinimus, bet keliauti vienam yra tobula. Priklausai tik pats sau ir viskas vyksta taip kaip nori tu. Jokių beprasmių laukimų, kitų norų, ožių, vėlavimo. Kiek pajėgiu save suprasti tai visad buvau autokratinė asmenybė, su amžiumi  tai tik ryškėja. Anot nuvalkioto internetinio juokelio, man daug nereikia, tik patogių batų, skanaus maisto ir absoliučios valdžios.

Taip, keliauti kartu su kažkuo, kažkuria prasme yra smagiau; pokalbiai (man jų kaip ir netrūksta, kol kas); su kažkuo yra drąsiau, pvz. prašyti pagalbos, dabar gi tenka sukasti dantis ir viską daryti pačiam. Bet ar ne taip grūdinosi plienas? 😉

Iš penkių kempingų dirbo lygiai nulis. Apsistojau kažkur kažkokiame miškelyje. Pirma laukinė nakvynė vienam po n metų. Jaučiu kad laukia įdomi naktis.

Iš įveikto kelio statistikos: 79km ir 1423m aukštyn. Kiekvieną dieną užvažiuoju į aukštesnį ir aukštesnį kalną. Turiu pripažinti išsunkė jėgas ši diena, oij kaip išsunkė.

Važiuodamas galvoje parašiau eilėraštį (dievulėliau aukštielninkas paskutinį kartą tą dariau prieš visą amžinybę), įtakotas antro, jau virstančio pirmu, filmo J.Jarmush ‘Patersonas’ bei poeto William Carlos Williams, bet nepatikėsit, neužsirašiau ten ir tada, ir pamiršau. Reik daryt išvadas, nes galvojau, kad tikrai atsiminsiu.

Berašant pakylo rūkas, miške cypsi paukščiai, prietema, jaučiuosi lyg kokiam surealistiniam filme.

Hola. El tercer día cuando viajo solo.

Atleidau garmino navigacijai vakarykščius išsidirbinėjimus, nes šiandien maršruto nereikėjo koreguoti, o keliai fantastiško grožio. Tik tas grožis turėjo savo kainą – 1356m sukilimo. Jaučiuosi lyg būčiau minimo žvėris. Pažiūrėjau į terrain map (aha, tik dabar, ot tai keliautojas) ir ką, iki Prancūzijos lengvų dienų nenusimato.

Per tris dienas važiavimo bendravau (jei kelis sakinius galima pavadinti bendravimu) su trimis žmonėmis, kempingų registratoriais, du iš jų kalbėjo tik ispaniškai. Tai kalbuosi su savimi, o kas daryt? Kaip rašė Vonegutas, reikia kalbėti daug ir bet ką, nes kitaip kakarinė užsirauks ir atėjus metui ką nors svarbaus pasakyti, nesugebėsi tos minties išsakyti. Citata labai netiksli, bet mintis ta.

Muchas gracias tiems kas dalina nuoroda į šį dienoraštį.

Manau kad šiandien nuvažiavau maksimumą ką galiu nuvažiuoti turistiniu dviračiu: 112km ir 1227m sukilimo. Jaučiuosi šiek tiek nusikalęs.

Beveik visą dieną pykausi su garmino navigacija, ją vis traukė į kalnus, jei būčiau aklai važiavęs pagal jos pasiūlymus, tai sukilimo turbūt būtų buvę daugiau nei 2km. Gal geriau važiuosiu judresniu keliu, nei dusinsiuos kalnuose. Bet, ten, kalnuose, vaizdai tikrai gražesni, žinau, kelis kartus užsukau, kaip norėjo garminas. Tikrai gražu. O kalnuose minia piligrimų ir 12% įkalnės. Taip vat gyveni žmogus ir renkiesi.

Ryte išlydėjau Aušrą namo. Apsikabinome, apsiverkėme, atsibučiavome. Pirmi kilometrai, aplink oro uostą, liūdni ir sunkūs.

Beveik visą dieną kelias sutampa su portugališkuoju Jokūbo keliu, daug piligrimų, kryžių ir žvakių. Bet šventesnis nesijaučiu, o piligrimai galėtų mažiau šiukšlinti pakeles.

Nuvažiavau 95km. Kaip ir nemažai važiuojant su visu turistiniu turtu. Tačiau gamindamas vakarienę, šiek tiek paskaičiavau, po to paskaičiavau dar šiek tiek, niekaip į Lietuvą nespėsiu grįžti iki lapkričio antros jei ir toliau valkiosiuos mažiau nei šimtas kilometrų. Reik susiimti.

Bet gal neverta lėkti kaip akis išdegus, ne varžybos juk.

Dvi laisvos dienos Porte. Staiga, vėl atsirado laiko pojūtis (man tai visiškai nepatinka), vėl reikia planuoti, eiti, daryti, galvoti ir t.t. ir t.t. ir pan. Krūtinėje širdį spaudžia nerimo ir nuogastavimo sunkus jausmas. Nesinori išsiskirti su savo žmogumi (nepaisant visų kelioninių apsipykimų). Nesinori trankytis po pasaulį. Kaip visad, nieko smarkiai neveikiant, kur buvęs, kur nebuvęs ima varginti beprasmybės demonas. Visiems šitiems jausmams nurimti nepadeda nakties vynas ir pokalbiai po pilnu mėnuliu.

Bet visa tai praeis.

O Portas? Ypatingai gražus. Net man, miestų nemėgėjui, jis patiko.

Stebiu kaip laikas, mūsų pasaulio ketvirtoji dimensija, trūkinėja ir nyksta, nelyg smėlis pasemtas į delną, byra pro pirštus, kol delne lieka tik kelios smiltelės. Dingo savaitės dienos, dingo mėnesio dienos, dar prisimenu kuris mėnuo, bet reikia sustoti ir šiek tiek pagalvoti. Dingsta kelionės pradžioje nutikę nutikimai, kelio mintys, įveikti kalnai.

Žinau, kad laikas vis dar egzistuoja, bet kažkur šalia, kažkam kitam. Nes saulė vis dar pateka ryte ir vis dar nusileidžia į Atlanto vandenyną.

Gera yra gyventi su dingusiu laiko jausmu; puiku yra virsti gyvūnu, gyvenančiu saulės ritmu; minti dviratės pedalus; mėgautis vandenyno vaizdais; tiesiog gyventi; būti čia ir dabar.

renku daiktus (benzinas, druska, etc) ir pagreitį. Tai ką ankstesnėse kelionėse reikdavo padaryti čia ir dabar, arba net užvakar, šioje kelionėje turiu prabangą tempti gumą kuo ilgiau. Neturiu kavos? aij dzin, bus galima nusipirkti rytoj (nors apie kavą turbūt meluoju, nors gal ir ne, neprisimenu kurią dieną ją nusipirkau).

Vis dar negaliu patikėti, kad tai ką darau yra realu, kad tai vyksta su manimi, kad visa tai esu suplanavęs ir tai įgyvendinu. Atrodo lyg matyčiau save iš šono, lyg tai ne aš daryčiau, o kažkoks kitas, svetimas žmogus.

Lisabona man visada, dar nuo ankstyvos jaunystės asocijuojasi su E.M.Remarko romanu “Naktis Lisabonoje”. Parašęs aną sakinį pagalvojau, kad nebelabai ką prisimenu iš tos knygos, gal tik kelis epizodus ir nuotaiką. Reiktų vėl kada perskaityti, bet kad tas sąrašas reiktų pas mane yra toookio ilgio, kad Remarkui, turbūt, laiko taip ir neatsiras.

Tik tiek, kad tas mintyse susigalvotas miestas nebuvo tokio statumo kalvomis.