Browse Category by Kirgizija
kelionės, Kirgizija

Kirgizija. Dešimta diena

Kaip patirtis liudija – Kirgizijoje negali nelyti. Visą naktį ir rytą pylė kaip iš kibiro. Tačiau išvažiuojant plieskia saulė, temperatūra pakankamai aukšta. Kirgizai už duoną (5 kepalus), litrą grietinės ir abrikosus paprašo 500 somų, maždaug 8€. Abrikosus suvalgome čia pat – prie dviračių.

Šiandien upelių diena. Po dešimto upeliūkščio perbridimo pamečiau skaičių. Diena įdomi ir graži. Gražūs kalnai. Keliai tokie šiaip sau – nuo pievų keliukų iki didelių akmenų primėtytų keliukų. Visai įdomu tokiais važiuoti, tik kad vidutinis greitis apie 8 km/h.

Tris kartus vos neužklupo lietus – vieną kartą praslinko kaire slėnio puse, antrą – dešine slėnio kalnų keterų puse, o trečią –  kabėjo už nugaros. Pakilo stiprus vėjas, tad į kalną minti nebereikėjo, pievų keliuku dviratis aukštyn judėjo pats. O lietaus tik keli smulkūs lašai. Sėkmė.

Basutės nuo upelių visą dieną taip ir neišdžiūvo.

Vakare, apie 19 valandą (saulė leidžiasi pusę devynių), mano termometras rodo +7; basomis šlapiomis kojomis minti ne itin malonu. Bet jau stojame nakvynei, sausos kojinės ir sausi batai, ach koks tai malonumas.

***

↑477 m   ↓213 m   ~3217 m   41,41 km   04:58:18

kelionės, Kirgizija

Kirgizija. Devinta diena

Poilsio diena.

Naktis jau šalta – termometras kažkuriuo metu rodė tik 4 laipsnius. Miegu su termoapatiniais ir pūkine striuke bei dviem miegmaišiais. Nepasakyčiau, kad labai šilta.

O nakties gražumas! Beveik pilnas mėnulis. Ir gilus dangus su milijardu žvaigždžių. Neprisimenu, kad būčiau kada nors matęs tiek žvaigždžių. Žvaigždės ir kalnai, beveik absoliuti tyla, tik girdėti upės šniokštimas. Tobula.

Pusryčiaujant sulaukiame svečių iš gretimų jurtų. Du senukai. Atneša dovanų – kepalą duonos, grietinės ir kumyso. Duona su grietine – mhm kaip skanu. Papildomos kalorijos itin džiugina, nes mes valgome saikingai.

Kumysas… Hm… Kažkiek jo pagėrus, darau išvadą, kad įmanoma jį gerti be pasišlykštėjimo. Ar įmanoma juo mėgautis? Nežinau nežinau. Bet į galvą trenkia visai neprastai – vis tik apie 22% alkoholio.

Su senukais kalbame apie šį bei tą, fotografuojamės. Kviečia pas save į jurtą pietų. Sutinkame (papildomos kalorijos ir mums lieka vieni pietūs). Bais smalsu pamatyti, kaip gyvena eiliniai kalnų kirgizai.

Kirgiziška jurta, tiek išorė, tiek vidus atrodo taip, kaip esu matęs filmuose apie klajoklius. Vidus išdailintas kilimais – ir sienos, ir grindys. Prie durų reikia nusiauti batus. Stalas – nedidelis pakilimas jurtos centre. Sėdėti prie tokio stalo geriausia sukryžiuotomis po savimis kojomis. Stalo nebuvimas, sėdėjimas sukryžiuotomis kojomis, visko darymas tupint, – manau, kad tai tipiški klajoklių atributai. Visose ilgose kelionėse pirmiausia pasiilgstu patogaus atsisėdimo prie stalo.

Labai draugiški žmonės, siūlo viską ką turi geriausio – arbatos, kumyso, avienos. Tiesa, aviena su bulvėmis skonio receptorių nesužavėjo. Skrandis paniurzgėjo, bet galvojau bus blogiau. Tačiau duoną su abrikosų uogiene labai skaniai suvalgėme. Kumysas vis dar sukelia dviprasmiškus jausmus – kaip ir skanu kol geri, bet poskonis labai specifinis. Ir nežinau, ar malonus, ar bjaurus.

Kai visa diena laisva, mintys smegeninėje blaškosi laisvai ir nevaldomai. Grįžta prie likusių namie. Iš tiesų tik turėdamas laisvo laiko supranti, kaip jų visų pasiilgsti.

Žiūrėdamas į upės tėkmę galvoju ir apie kitus – J, G, S, net H/T. Iš visų jų kažko išmokau, kažką pasiėmiau ir dabar naudoju kaip savo. Tikiuosi, kad ir jie kažką gavo iš manęs – jei nieko naudingo, tai bent beprotybės dalelę.

Mintys plaukia kaip tie upės vandenys, šokinėja nuo vienos vietos prie kitos, nuo vieno žmogaus prie kito. Tačiau kaip D puikiai žino, už visa ko stovi beprasmybė. Jausmas, kuris gali sugadinti net pačią gražiausią akimirką.

Ir kaip buvo teisus RoRa parašęs –„ <…> smelkiasi nuojauta, kad apskritai keliavimas, kaip bėgimo nuo savęs apraiška, tapo kasdienine mūsų duona. Esmine mūsų tapatybės dalimi. Tasai nesąmoningas visuresybės poreikis stelbia ir stulbina. Tai ypatinga postmodernistinės romantikos atmaina, bičiuliai: bet kur, bet kame, su bet kuo – kad tik ne namuos!

Rytoj vėl pedalai ir vėl kalnai.

kelionės, Kirgizija

Kirgizija. Aštunta diena

Bet tai kas per šalis toji Kirgizija, jau savaitė kaip nebuvo dienos ar nakties be lietaus. Šiandien vėl lyja. Gerai tik tiek, kad pavyko praslysti tarp dviejų didelių lietaus frontų – tik vienas užkabino pačiu krašteliu.

Diena labai įspūdinga. Man turbūt gražiausia iš visų prieš tai buvusių dienų. Labai gražios vietos, aplink kalnai ir beveik nulis civilizacijos – keli automobiliai ir keletas jurtų. O daugiau tik saulė, kalnai ir gera nuotaika.

Pavakaryje tenka perbristi nemenką kalnų upelį. Vandens žemiau kelių, bet vandens šaltumas! Atrodo, kad kas kojas pjauna.

Dienos pradžioje sutinkame baskų porelę, o dar vėliau, sprendžiant iš akcento, vokietį važiuojantį velomobiliu. Velomobilistas pataria mums nevažiuoti tuo keliu, kuriuo esame suplanavę. Kažką šneka apie aukštus kalnus ir prastus kelius. Galima pagalvoti – mes to patys nežinome.

Vakar lūžo Rūtos galinė bagažinė, šalto virinimo klijai laikė tik kelias valandas. Bet nieko – laikys plastikiniai dirželiai arba kaip mes juos vadiname – sutraukos.

Šiandien Rūtai lūžta visiškai naujas prieš pat kelionę pirktas Vaude krepšys. Su jau minėtais dirželiais sutaisau krepšį. Turėtų išlaikyti šią kelionę.

Stovyklavietė beveik 3 km aukštyje. Saulei beveik nusileidus jau šalta. Tenka traukti pūkinę striukę.

Beje, jaučiu, kad aukščio aklimatizacija jau įvykus, nes 3 km aukštyje įstengiu užminti į kalniuką ir plaučiai nebedega, kaip buvo pirmosiomis dienomis.

***

↑642 m   ↓302 m   ~2927 m   53,07 km   05:11:10

kelionės, Kirgizija

Kirgizija. Septinta diena

Naktį kelis kartus pabudęs galvoju, kad mus užklupo baisi audra, bet po to suprantu, kad tai upių ošimas. Kad ir kaip būtų keista, ryte šviečia saulė. Tai puiki proga išsidžiovinti perdrėkusius daiktus.

Važiuojame į kalnus, kylame pamažu, vaizdai aplink fantastiški. Saulė ir puiki nuotaika. Įvažiuojame į kanjoną – kelias tai pakyla, tai nusileidžia, apačioje šniokščia kalnų upė. Į kai kuriuos pakilimus dviratį tenka stumti. Kai jis pakrautas daugiau nei 55 kg, tai itin sunkus darbas. Kai kuriose įkalnėse vos vos pajėgiu užtempti.

Staiga pakyla vėjas ir prapliumpa smarki liūtis. Greitai velkamės neperšlampamus rūbus. Liūtis, atrodo, tik smarkėja. Rūbai, bent mano, pradeda leisti vandenį. Ir per tokį chaosą važiuojame į viršų. Kelias virsta mažais purvinais upeliukais, žaibuoja ir griaudžia. O kelias vingiuoja aukštyn žemyn, aukštyn žemyn… Sunku. Įdomu kiek dar kartų šioje kelionėje parašysiu žodį sunku?

Stojame ant upės skardžio prieš kitus 20 km pakilimus-nusileidimus. Upė žemai apačioje, taigi vėl tenka taupyti vandenį.

***

↑795   ↓493 m   ~2582 m   44,39 km   04:54:21

kelionės, Kirgizija

Kirgizija. Šešta diena

Labai sunki diena, bent jau man. Bet ne dėl numintų kilometrų, o dėl tąsymosi Naryn mieste. Ir dėl nusileidimo Naryn miesto link – statomas remontuojamas kelias, dulkės, purvas, lekiančios fūros bei sunkvežimiai, pypsintys lengvieji automobiliai.

Naryn ieškome parduotuvių, kuriose turime nusipirkti maisto ir benzino ateinančioms trims savaitėms, dar surandame kavinę (šiaip ne taip), kur gauname pietus. Tokie proletariški, bet skanūs ir maistingi. Miestas pilkas ir niūrus. Kiek gyvenime esu matęs miestų (o jų yra ne tiek jau ir mažai) tai Naryn palieka patį slogiausią įspūdį. Dar tie automobiliai – nesuprantu kaip yra – ar jie be katalizatorių, ar kuras labai prastas – bet visas miestas tiesiog dvokia nesudegusio benzino dūmais.

Nusipirkę visą maistą ir kurą, išsidaliname pirkinius ir susikrauname į krepšius, ant krepšių ir kur tik įmanoma rasti vietos. Mano skaičiavimu ant mano dviračio daugiau nei 55 kg.  Sunku tokį dviratį nuo žemės atplėšti. Sunku vairuoti, sunku minti. Jei anksčiau į kalną buvo tiesiog sunku užvažiuoti, tai dabar tiesiog nebeįmanoma. Džiugina tik tai, kad diena iš dienos dviratė lengvės. Tikiuosi, kad iki to laiko niekas nesulūš.

Niekad gyvenime nesu važiavęs tokiu sunkiu dviračiu.

Stovyklavietė dviejų upių santakoje. Abiejų upių vanduo „baltas“,  t.y. nešvarus, su daug priemaišų. Vienos upės vanduo pilkas, kitos balkšvai rudas. Labai gerai matyti, kur susiduria abiejų upių vanduo.

Nuo šiandien greičiausiai ilgai neturėsime mobilaus ryšio.

***

↑475   ↓669 m   ~2286 m   60,50 km   04:30:08

kelionės, Kirgizija

Kirgizija. Penkta diena

Ryte vis taikosi lyti, bet lyginant su vakarykščia liūtimi tai tik krapnojimas. Greitai susitvarkome daiktus ir išminame nepusryčiavę – dar vakar nusprendėme pusryčiauti artimiausiame mieste iki kurio nepilni 6 km.

At-Bashi mieste, kaip paaiškėja, sekmadienį kavinės nedirba. Tai perkame maistą parduotuvėje ir pusryčiaujame už miesto esančioje autobusų stotelėje. Mieste skurdas ir neviltis – skurdas bei apsileidimas tiesiog bado akis.

Visą dieną kylame į viršų. Asfaltu pakilimas gana lengvas, tik viena 12% įkalnė. Kažkur pakeliui kavinėje geriame kavą, vietinis visiškai girtas džigitas siūlo pajodinėti – atsisakome.

Stovyklavietė šalia greitkelio, šiek tiek pakopus į kalnus, nes šalia judraus kelio visiškai nefengšui.

Pavakaryje perrinkinėju priekinio rato ašį – vakar priekinį ratą paskandinau beplaudamas dviratį, o ašis ir taip buvo leisgyvė. Vanduo jai itin nepatiko, visą dieną priekinis ratas žviegė kaip skerdžiamas paršas. Išardęs pamačiau visiškai surūdijusius guolius. Valau, kiek tai įmanoma, tepu iš naujo, surenku. Jei negaus daugiau vandens – kelionę išlaikys.

***

↑642 m ↓178 m ~2480 m 45,88 km 03:18:21

kelionės, Kirgizija

Kirgizija. Ketvirta diena

Naktį pradeda lyti. Lyja pabudus. Lyja pusryčiaujant. Lyja pakuojantis daiktus.

Visą dieną važiuojame asfaltu nuo kalno. Žemyn su vėjeliu. Nesvarbu, kad lyja lietus. Ausyse ausinės, muzika visu garsu, tik pirmyn, tik žemyn. Spidometras nerodo mažiau nei 35km/h. Taip nulekiame 50 km. Prie At-Bashi upės sukame į kairę ieškoti vietos stovyklavietei, bet įklimpstame į tokius purvus, kad och! (Matyt, kad šiuose kraštuose lyja ne pirma diena.) Mano abu ratai užsiblokuoja nuo purvo tarp padangų ir purvasargių.

Algirdas išeina ieškoti vietos stovyklai pėstute. Grįžta suradęs vietą, bet upė tolokai, o vanduo joje baltas, tokio vandens niekaip nepanaudosi.

Tuo pačiu purvinu keliu važiuojame atgal. Purvo vonios, antras dublis.

Grįžę į plentą plauname dviračius ir krepšius upėje. Save plauname. Nuotaiką plauname.

***

↑111 m ↓863 m ~2049 m 53,89 km 02:30:42

kelionės, Kirgizija

Kirgizija. Trečia diena

Ryte vėl atjoja mūsų džigitas ir vėl gerą valandą stebi stovykloje verdantį gyvenimą.

Ir vėl kylame į kalną. Tiesa, ne taip stačiai kaip vakar, praktiškai visą laiką įmanoma minti.

Prieš pat pietus Dagnė pradeda dusti, nebegali kvėpuoti. Iki perėjos viršaus liko kokie 200 metrų pakilimo per pora kilometrų. Su Algirdu pasikeisdami tempiame į viršų tris dviračius – paeini su dviračiu kažkiek į viršų, jį numeti pakelėje, eini žemyn iki žemiausiai esančio dviračio ir tada tempi jį. Ir taip daug daug kartų. Kaip tyčia prieš pat perėjos viršų tie 200 m itin statūs. Nežmoniškai sunku.

Užsiropštę ant perėjos ilsimės, lieka nusileisti nuo kalno. Leistis visada smagiau nei kilti, nors ir prastu keliu. Tiesa – pradeda lynoti.

Bestatant palapinę įsilyja, anot angliško posakio, katėmis ir šunimis. Maudausi kalnų upėje. Šalta, uh!

Vis tik sutikti kirgizai maloniai stebina draugiškumu. Dar niekur nemačiau tokių draugiškų ir šiltų žmonių.

***

↑580 m ↓621 m ~2810 m 29,64 km 02:56:57

kelionės, Kirgizija

Kirgizija. Antra diena

Ryte pilamės vandens pas vietinius. Daug vandens. Labai daug vandens, iš gyventojų iškaulijame tuščių butelių. O tada…

O tada prasideda minimas į kalną. Tiksliau pasakius: miname tik pradžioje, vėliau tik stumiame dviračius. Stumiame ilgai ir nuobodžiai. Labai sunku. Nežinau, ar galima įsivaizduoti ir pajusti, ką reiškia stumti į kalną pakrautą dviratį, dviratį ant kurio uždėta daugiau nei 45 kg daiktų (prierašas iš ateities: 45 kg visai nedaug, palauk, ką kalbėsi po savaitės). Žiauriai žiauriai sunku. Iki pusės penkių vakaro nuvažiavome/nusistūmėme tik 12 km.

Galų gale užvažiuojame į 3400 m aukščio perėją. Šaltas vėjas nenupučia pakilios nuotaikos. Kiek pailsėję pajudame nuo kalno. Stojame prie upelio. Iš kažkur susirenka krūva vietinių. Smalsauja iš kur ir kaip. Dar vienas atjoja iš šalia esančio kaimo. Sėdi ant arklio. Nelabai kalba rusiškai, bet klausinėja. Labai domisi moteriškėmis. Taip Renata tapo mano žmona, o Rūta padružke. Nusiminęs, kad su merginomis jam čia nelabai – nujoja atgal į kaimą. Po geros valandos mūsų gyvenimo stebėjimo.

***

↑1055 m ↓579 m ~2824 m 29,17 km 04:03:01

kelionės, Kirgizija

Kirgizija. Pirma diena

Nusileidome Biškeke apie 3 valandą nakties. Susirandame autobuso vairuotoją, susikrauname sėkmingai atkeliavusius daiktus bei dviračius, važiuojame į Biškeke esančia kontorą, kur gauname leidimus važiuoti šalia Kinijos sienos ir išlekiame link Baetov miestelio, iki kurio apie 450 kilometrų. Aušta.

Keliai nuo prastų iki blogų, o nuo pusiaukelės – visiškas vamzdiecas. Kad nuvažiuotume 450 kilometrų prireikia apie 10 valandų. Įdienojus pasitinka pilki lietaus debesys ir varguoliškas vaizdas už lango. Net sostinė nedžiugino vaizdais, ką jau kalbėti apie mažesnius miestelius. Vienintelis pliusas – niekur nematyti besimėtančių šiukšlių.

Žmonės paprasti ir nuoširdūs (kol kas), beveik su visais galima susikalbėti rusiškai, o štai anglų kalba – bėda bėdelė.

Už Baetov išsipakuojame daiktus ir dviračius. Džiugu, kad transportavimo metu niekas nesulūžo. Klaikiai karšta, nors esame bevei 2000 metrų virš jūros lygio.

Užsėdus ant pakrauto dviračio pirma mintis, kuri ateina į galvą – kaip aš sugebėsiu važiuoti per kalnus su šiuo sunkiu monstru? Vis tik kažkaip pavyksta dviratį suvaldyti, važiuojame kalnų link. Žiūrint į kelią akys sako, kad turėtume važiuoti nuo kalno, bet altimetras rodo visai ką kitą.

Beveik baigę minti dienos maršrutą suprantame, kad visos upės, tekančios iš kalnų, sausos. Vandens niekur nėra. Tik keliose vietose. Taigi-va. Stojame viduryje niekur, šalia gyventojų, turinčių asmeninį upelį, ištekantį nuo jų trobos. Palapinę statau ant išdžiūvusios upės kranto. Vietinė moteriškė sako, kad kitas upelis tik už perėjos. Hm. Galvojame ką daryti. Važiuoti į kalną sunku. Kvėpuoti sunku. Itin jaučiasi aukščio aklimatizacijos stoka – nuo jūros lygio pakilome į 2 kilometrų aukštį vos per kelias valandas.

Taigi kol kas Kirgizija palieka dviprasmiškus jausmus.

***

↑348 m ↓21 m ~2345 m 17,03 km 1:54:16