urvas

  tegyvuoja naktis

2008.06.22, 03:36

įkvėptas "tebunie naktis `2008"

Vilnius turi vaizdą ne tik kiekvienai mano dienai, bet ir kiekvienai nuotaikai. Ir lygiai, kaip atrodo iš niekur užsislėpę išnyra nuostabūs kiemai, tylus, gražūs ir užburiantys skersgatviai, bei begalę žmonių meilės ir pykčio, skausmo ir džiaugsmo, atradimų ir nusivylimų saugančios sienos (tos pačios sienos į kurias ramstosi savų ir svetimų valstybių blaivūs ir nelabai piliečiai, į kurias nugara atsiriamia viena iš įsimylėjusių porelių bei tiesiog pailsėt nusprendęs vaikinukas su dredais, ta pati siena, į kurią užsižiopsojęs kartais trinkteli dviratininkas), Vilnius turi kertelę kiekvienai minčiai, netgi tom, tokiom pat slaptom ir besimainančiom. Anksčiau galvojau kitaip apie šį miestą, savo miestą. Maniau, kad jo tiesiog nepažystu, neištyrinėjau, nepamačiau visų jo veidų, neišgirdau visų jo garsų ir neužuodžiau visų jo kvapų. Šiaip nemanau kad tai įmanoma ir netgi įsitikinęs, kad to visai nereikia, tačiau šiandien supratau dar ir kitą dalyką - miestas mainosi, jis neturi nei vieno nei tūkstantis vieno veido, tai lyg jūra mažų mažų dalelių iš kurių ir susideda tas veidas, kurį būtent šią akimirką. Gavelis berods kažką panašaus rašė, bent jau man jo knygos subrandino šią hipotezę,kuria vis labaiu įsitikinu.

Ši naktis buvo dosni. Žmonėmis, emocijomis, kalba, garsu, vaizdu bei kvapu. Tas kvapas sukiojosi kažkur šalia berods nuo antradienio. Berods pirmiausia tai buvo vanilė (ji man jau pamažu patampa geros nuotaikos pranašu), tada šiltas, tik ką nupjautos žolės kvapas, berods ketvirtadienį buvo braškės iš pat ryto iš vienos kolegės rankų. Tik įvažiavus į tikrajį Vilnių pasitiko tas saldus saldus kvapas, kurį kartais randu prie sereikiškių parko,kartais prie to gero vyno kabako, kur netoli Onos bažnyčios arba dar pasitaiko parkelyje, pilies g. viduryje, visai netoli tos aikštės, kur paveikslus paprastai pardavinėja. Po to buvo garso eilė. Muzika Energetikų keimelyje nesužavėjo, nors ir nuteikė gerai. Tiesiog ne to atvažiavau, todėl pasiklausęs iki kažkurio set`o galo vėl sėdau ant dviračio(beja, tokių kaip aš suskaičiavau tikrai daugiau nei dešimt, vėliau žmonės ėmė kartotis, todėl neesu tikras dėl skaičiaus). Katedorje jei kas ir buvo, tai jau seniausiai baigėsi (prakeikti rusai su olandais, nafig tas pratesimas jei 3:1 gavo? negalėjo pagrindinio laiko 1:0 baigt?). Užtat į rotušės aikštę spėjau. Dvi dainas + vieną bis`ą išklausiau :) labai gražiai mergaitės dainavo, pasaka. Jei ne tie keletas nesusipratėlių pagalvočiau, jog ši naktis buvo gėrio naktis, nes kaip bebūtų keista nemačiau nei vieno surūgusio veido ir nei vieno blogo žodžio. Netgi taksistas, kurį ryškiai lietuvių mergos apšaukė (nepiktai) angliškai į tai atsakė su šypsena ir rezultate gavosi dar du vienetai besijuokinačių žmonių. Taksistas, per prievartą sutabdytas perėjoje ir dar apšauktas į tai atsako su humoru? ką, taip būna realiam gyvenime? :) o taip buvo šianakt. ir dar daug ko buvo, dvimetrinis žmogus su tamsia skrybele iš po kurios kraštų matėsi tik raukšlėmis apipinta šypesna, kažkoks reporteris su kamera nei iš šio nei iš to priėjęs prie šalia stovinčio dviratininko ir ėmęs kažką linksmai aptarinėt (gal pažystami?). Kompanija merginų ir kelių vaikinukų padarusių mini garbės alėja is palydėję su žodžiais "dviratininkus visada praleidžiam" (o vat mašinai, važiavusiai man iš paskos berods ne taip pasisekė). Prie aušros vartų pypkę rūkantis elgenatiškas vyras, besišnekučiuojantis su kiek žemesne už jį moterimi su skrybele. nieko įpatingo, nežinau, kodėl žvilgsnis užkliuvo būtent už jų. Vilnius šiandien buvo dosnus - ko man reikėjo tą davė, o ką aš turėjau per daug pasiėmė sau ir galbūt atidavė kažkam, kam būtent to trūko.

Panašios mintys ir sukosi važiuojant tamsiomis gatvėmis ir stebint, kaip pastatų languose kaip momentinėse fotografijose pasilieka vis kitas kadras. Mirgt dvi švieselės ir jau nebėra. Lygiai kaip kai kurios mūsų dienos, naktys, akimirkos. Žmonės.

"juk viskas kartojas, tik lieka sekundė/Pakelkime taurę už likusius būti/Tiktai amžinybė tau ištiesia ranką/ Gyvenk, kad mylėtum, mylėk, kad gyventum" (Gytis Paškevičius - Draugams)