urvas

  seniai tai buvo

2008.03.28, 19:38

kuo ilgiau nerašai, tuo daugiau minčių randasi, o joms pasiekus kažkokią tai mistinę kritinę masę taip "paf" ir praktiškai tuščia galvoje. Pavieniai branduoliai plaukioja su niekuo jokiomis traukos jėgomis nesusiję. Savivalos procesas? Galbūt. Tiesiog neretai apninka jausmas, jog tai jau senai buvo. Ne, ne deja vu. Labiau lyg posakio "visos natos jau sugrotos (tik ne už visas pinigai paimti)" interpretacija rašytiniam žodžiui. Nerandu naujų natų savyje, aš lyg Molly Mahoney - lyg ir turiu neblogą pradžią, bet vis nerandu tęsinio. Dažniausiai viena nesibaigianti uvertiura.

Turint problemą (ar įsivaizduojant, kad ją turi) logiškiausia būtų pradėt kapsyt nuo priežaščių ir jas šalint. Ir čia aš gaunu lengvą šoką, nes akivaizdu, kad a)bet kokie briedai į galvą lyst ima tada, kai neturi ką veikt; b)ką veikt aš visada susigalvoju, nors tai galbūt ir ne pati naudingiausia veikla; Lyg ir neturėtų būt jokios problemos, bet ji yra. Berods Velykų sekmadienį varčiaus nuo šono ant šono o galvoje tik 4605 su besikeičiančiu objektu vis makaliojasi. Darbiniai skaičiukai galutinai atšoko gal tik antrą velykų dieną, kai tvorą su tėvuku tvėrėm*. Bet informacijos trūkumas beveik fiziškai jautėsi. Vėlgi, gal nuo per didelio laisvo laiko kiekio. Ne pirmas kartas, kai iš tėvų išlekiu anksčiau, nei galėčiau vien tam, kad gryžt ir vėl nert į informacijos srautą. Tą patį srautą, iš kurio daugumoje atveju išneri ne ką geresnis, nei panėrei, tik apsunkęs ir nuvargusiom akim. Ir vistiek apsisukęs neri atgal. Nejučiom prisimenu "Kompiuterasto atostogas" ** Be filtrų išgyvent jau senokai neįmanoma, tačiau su tolimesniu pritaikymu vis dar sunkoka. Kažkaip liežuvis neapsiverčia pasakyt "atšok, neįdomu" net ir saldžiai suvyniojus į vatą. O reiktų. Susitaupytų laiko minimum dviem žmonėm. Arba ta senai pamiršta px`izmo mantra *** O kur dar užgautos ambicijos ir noras kai nekuriem bakstelėt pirštu į konkrečius faktus ir nebevaidint aukos. Psichologinis trikampis veikia visu gražumu. Žvaigždutės čia nebus,nes ko jau ko, bet visokių nusipiginusių žurnalų bobšėms (nemaišyti su mergina/moterim) blevyzgų tikrai nelink`insiu, o originalaus "psichologija tau" neradau.

Ir vėlgi, beveik kažkur matyta, girdėta ir būtų beveik ciniškai neįdomu. Ir vistik neišeina "delete", kaip viena susivėlusi panelė, prie raudono vyno dėstė. Šypsenos lupų kampučiuose ir akies rainelėse nugula negryžtamai ir nors nudyla bruožai, išnyksta raidės ir juoko natos, bet skambesys vis pasigirsta,o šypsenos kvapas aplanko, kai slepi paraudonijusias nuo gripo akis po tamsiais akiniais saulėtą dieną. Taip iki šiol ir nesupratau ar ištiesų ta mergina pusę kelio nuo spaudrūmio iki Lazdynų vis atsidusdavo, lyg tam tikru, labai intymiu momentu, ir ar aš ją tikrai esu kažkur matęs (kalbėjęs??) ar tai tik atspindys, kas seniai buvo... Beveik girdėta, beveik matyta ir beveik ciniškai neįdomu.