kaip.tik.ten del.icio.us Apdovanojimas

2010.01.20, 23:39

geri metai buvo :)

kaip.tik.ten del.icio.us Ūla 2009. Baidarės+dviračiai

2009.09.28, 09:18

 Intro

 Paskutinį rugsėjo savaitgalį turėjau praleist mindamas pro Trakus ir Elektrėnus link Kernavės ir nuobodžiai sukdamas kilometrus iki vienintelio šiais metais dar nepasiekto bet trokštamo skaičiaus - "200". Bet jau po pirmosios treniruotės buvo aišku, kad tas kilometražo sukimas tikrai ne man. O čia pasiūlymas pašonėje - baidarės, nepakartojama Ūlos upė, Dzūkijos miškai su šaunia kompanija ir šašlykai po atviru dangum. Ar įmanoma pasakyti "ne"?

I diena. Velomanai ant vandens

Nuo 09` rugsėjis. Ūlos apylinkės

  Keliaujant su Einoru pamažu formuojasi tendencija keltis bezbožnai anksti, o paskui vistiek trintis be tikslo prie parduotuvės laukiant a)kol pačią parduotuvę atidarys; b)kol kasininkė galės skanuot tam tikros rūšies prekes [alko parduodamas tik nuo 8:00]; :)

 žodžiu apsiprekinom, susipakavom ir išvažiavom. Aš asmeniškai būdamas nepataisomas miegalius pasinaudojau proga nors kiek snūstelt.Sapnavau, kad kepėm šašlus kažkokio laivo denyje ir plaukėm per banguojančią jūrą (spėju šiam sapnui įtakos turėjo panosėje esanti marinuota mėsa ir vingiuotas kelias Mančiagirėn). Trumpas aptarimas kiek ir kur plauksim. Kompanija vandens pasiilgus, pasiryžę irklais mosuot, tad imam mašrutą dviem dienom. Pasirodo, kad netrukus turėtų startuot ir vandens maratonas Ūlos upe. Juokaujam, kad gal keist sporto rūšį ir keist ratus į irklus :)

pakeliui į starto vietą vairuotojas daug pasakoja apie galimus mašrutus dviračiais. dažnai kartoja visokių kaimukų pavadinimus kurių aš vistiek nifiga neprisimenu. Dedu viltis į lankstinuką  ir informacinių stendų būvimą (kaip vėliau įsitikinau stendų esama, bet vistiek teko naudotis kompasu ir normaliu LT žemėlapiu).

 Baidares išsikraunam Zervynose. Pasirodo toje pačioje vietoje prasidėjo mano pažintis su baidarėm kažkada praeitam gyvenime, kai šeštadienį iš lovos išvertė skambutis su klausimu ar noriu plaukt su baidarėm ir kad laiko susiruošt ir atsidurt kitam miesto gale turiu lygiai 30min. Šiek tiek pasidairau po apylinkes, pasitariam kas kur sedės ir už kelių minučių jau vandeny. Ech tas saldus jausmas, kai irklas šiek tiek suvirpa nuo staigesnio yrio o baidarė skrodžia vandenį, palikdama už saves banguojantį vandenį. Pirmi posūkiai, pirmi apsisūkimai ir pirmi medžiai (ir toli gražu ne paskutiniai :D)

 Nežinau ar čia atkarpa nuo Zervynų lengva buvo ar Vitalijaus alkis toks didelis buvo, bet pirtelę ir nakvynės vietą priplaukėm gana greit. Išsitraukėm baidares į krantą, pasiėmėm papildomą keleivį

Nuo 09` rugsėjis. Ūlos apylinkės

ir papusryčiaudami stebėjom praplaukiančius prasidėjusio maratono dalyvius - vieni varė kaip užsukti, kiti tuo tarpu neskubėdami, turistiniu tempu stengėsi įsipaišyt į Ūlos vingius. Vienus vėliau pavijom, kitų jau nebe, dar kitus ant medžių užstrigusius traukėm :)  Pirmas rimtesnis sustojimas - Ūlos akis. Apžiūrėjom akį, užlipom į kitame krante esančią atodangą. Vieni fotografavosi, kiti į miškus lakstė :)

 Tolimesni sustojimai buvo nebent dėl pakvailiojimų arba praplaukus pro kokią kliūtį laukiant kompanjonų nugrybavimų. Neretai šie mūsų nenuvildavo ir pademonstruodavo kad ir figūrinį plaukimą atbulom :) verta paminėti, kad mūsų ekipažo viražai ir neprofesionaliai akiai atrodytų visiški nesamoningi manevrai buvo kruopščiai suplanuoti ir atliekami vardan pramogos, bei skirti paguosti vis atsiliekančius kolegas. tikrai tikrai :))) ir dar mūsų ekipažas neatsilikinėjo. mes tik užleisdavom į priekį, kad būtų ką veikt :D

 Sustojimas Ūlos ir Merkio santakoje, pasikeičiam vietomis su vairininkais (kažkaip priekyje man smagiau šį kart buvo). Pravarom Puvočius, nors visi keturi žinom, kad išlipti reikia būtent ten. Plaukiam tolyn prie kabančio tilto.

 Fotkinamės. diskutuojam ar būtų faina pravažiuot su dvirkom ar ne. Tada žinoma plaukiam prieš srovę. jau ant kranto išsiaiškinam, kad ten pasirodo lenktyniavom. Aišku šį syk pirmi krantą pasiekė Vitalijaus ir Aurelijaus ekipažas.

Pabaigai dar pasivaikščiojom su baidarėm. Dabar pagalvojau, kad gal būtų buve smagiau jas ant pečių padėjus neštis, nes rankytės tai pastiro į galą. Kalbant apie šaltį. Bent jau man Ūla plaukt nebuvo šalta, bet vanduo jau nebuvo toks gaivinantis, kaip kad vasarą. Maudytis netraukė :)

Reziumė: pradedu abejot ar tikrai Aurelijus pirmą syk baidarėje sedėjo, įsitikinau, kad 30km baidarėm mums ne riba, galim jamt mašrutą iki Vilniaus :D Tiek Einoras, tiek Vitalikas panašu, kad vienodai gerai mosuoja tiek rankom, tiek kojom - fig pavysi, bet stengtis reikia :) Asmeniškai aš kai atsibosdavo irklais mojuot, maldavau liežuviu, tad su Kirminiuku valties priekyje manyčiau mūsų ekipažą galima drąsiai tituluot kaip linksmiausią per visą Ūlos upę (mhm, kuklumu nesiskundžiu :D)

Poilsis.

iki soties prisidiskutavę apie irklavimo ypatumus ir kas vis dėlto greičiau irklavo pasiekėm nakvynės vietą. Einoras su Aurelijum greituoju būdu numynė link Marcinkonių papildyti atsargų, aš su Vitalka likom rūpintis laužo šviesa (© A.Mamontovas) ir pirties šiluma.

Nuo 09` rugsėjis. Ūlos apylinkės

 Pirtelė gerulė - vyresnės kartos žmonių statyta. Pirtinimosi patalpa nedidelė, su krosnim vos ne per pusę erdvės. malkom rūpintis irgi nereikėjo - vieną syk pakūrus šilumos užteko visai nakčiai (ryte vis dar buvo šilta). Einoras visa vandeniu akmenis laistė - atvėsint bandė. Nesėkmingai. Užtat viršuj tupint nuo tokių bandymų sėkmingai ausys vyniotis imdavo, tekdavo leistis žemyn arba bėgt į Ūlą atsigaivint :) Ūla kaip žinia upė šaltiniuota ir negili, tai ištikdavo toks paradoksas, jog kojų pirštus jau imdavo gelt, o galva vis dar įkaitus, nes sudėtinga vistik tamsoje duburį niurktelėjimui rast :) bet po molingą dugną slidinėt atrakcija visai nebloga :)

 nelabai yra ir ką rašyt daugiau - prikepėm šašlų, pasivaišinom gaiviaisiais gėrimais, prisižvengėm, prisibendravom, prisipirtinom. Civilizacijos išlepinti ėjo miegot  po stogu ir tarp sienų, tuo tarpu tikrieji turistai miegojo lauke :) nieko nėr geriau ryte, kai prabundi nuo paukščiuko čiulbėjimo, o pramerkęs akį pamatai tą patį paukštuką tupintį ant stogo atbrailos beveik virš galvos.Džiaugiuos, kad paukštukai Dzūkijoj išauklėti ir ant turistų nedergia, kitaip gal tas rytas nebūtų buvęs toks smagus :D atsikėlę pasidarėm arbatos ant laužo, pasikepėm maisto likučius ant iešmų ir šiaip ne taip susipakavę išmynėm į Dzūkijos miškus :)

II diena. Velomanai savo stichijoje

 

Jau iš vakaro nusižiūrėjom takelį palei upę iš mūsų nakvynės link asfalto (naktį girdėjom gryžinėjančių Einoro ir Aurelijaus balsus). Takelis po nakties pasibėgiojimų jau pažystamas, šaltinėlis, pora šaknų. Juntamas XC kvapas, bet dar ne tas. iššokstam į asfaltą, tiltą per Ūlos upę

Nuo 09` rugsėjis. Ūlos apylinkės

(o jų bus dar ne vienas) ir lendam vėl miškan. Eilinis grybautojų keturratis (o šitų tai irgi matėm ne vieną, vienoje vietoje netgi prabangesnį BMW mačiau. Ir nebijo su tokiais po miškus važinėt...) eilinė foto sesija neilinėse vietose.

Nuo 09` rugsėjis. Ūlos apylinkės

smagu. Ieškom optimalaus tako buliams ir scott`ams. Ai nugi rimtai, kur mano išsiauklėjimas... Nepristačiau technikos gi. žodžiu buvo du bulls`ai prieš du Scott`us.Vienas hybridas tarp trijų bekelės mylėtojų :) Atvirai pasakius nemačiau, kad Aurelijus su hybridu būtų nulipęs ten, kur mes pravažiavom, tad manau bull`ius pateisino savo vardą nesvarbu kokio dydžio "kanopom" apautas :D

 Po miškus važinėjom daug, nes toks tikslas ir buvo - kiek galima daugiau pamatyt išvengiant pagrindinių kelių ir mašinų. Blūdijimo jei ir būta, tai "čia toks mašrutas" :) kas krito į akis, tai "privati valda" ant kiekvieno kampo ir medžio. tik nusuk kur į šoną žiūrėk ir pasitinka užrašas įvairiausiom spalvom. Tačiau miškai man pasirodė švarūs. Sąlyginai.

 pirmesnis įdomesnis ir ilgesnis sustojimas prie geležinkelio tilto, po kuriuo vakar su srove baidarėse galynėjomės. Šį kart užsiiminėjom alpinizmu :)

Nuo 09` rugsėjis. Ūlos apylinkės

kol Einoras neprasižiojo apie kažkokį dažytoją nusisukusį sprandą nukritęs būtent nuo šio tilto, tol vaikščiot buvo visai smagu. Paskui smagumas kažkur prapuolė ir persikraustėm ant saugesnės vietos. Einorui už "motyvuojančius pasakojimus" visai netyčia atkeršijom, kai papasakojom kokį gyvį

Nuo 09` rugsėjis. Ūlos apylinkės

 užmatėm besileisdami po tiltu. Dabar belieka tas žinias varžybose panaudot :))) 

 Po pasivažinėjimo palei geležinkelį miškais nusidanginom prie bičiulių drevės

Nuo 09` rugsėjis. Ūlos apylinkės

ir nediduko, bet labai jaukaus muziejaus(?)

Nuo 09` rugsėjis. Ūlos apylinkės

čia paaiškėjo, kad Vitaliko fotikas turi nuotolinį valdymą....na ir prasidėjo. galvojau mes ten pievoje ratus ištrypsim per tuos važinėjimus :) Einoras nukniso mano idėją pervažiuot upelį per vandenį. Nužiūrėjau, kad sausas iš tos idėjos aš nebūčiau išlipęs, tai labai ir nepykau.

 Tolimesnio etapo prisimint nenorėčiau, nes važiavom tokia tarką, kur bele koks važiavimas įmanomas nebent pakraščio smėlynais. Beja, tą tarką suradom pasitelkę visus įmanomus orientacininko sugebėjimus (gerai, kai yra žemėlapis ir kompasas :D). Žodžiu nusibeldėm į Rudnios kaimuką, ten pasifotkinom ir pasifilmavom ant medinio tilto per nerealią užtvanką. Reiktų kada ten vasarą atlėkt ir po tuo krokliu pabandyt palyst :) šioje nuostabioje vietoje sukramtėm paskutinius maisto likučius (ačiū Aurelijui už avižinius sausainius ir Vitalijui už bandelę) ir patraukėm ieškot čepkelių pelkynų.

 iškart prisipažinsiu, kad pelkių neradom. kur yra žinojom, bet keliuko kažkaip nepavyko surast, o paskui laikas ėmė spasut, tad bludyjimo po miškus atsisakėm ir patraukėm tiesiai link Kąsčio ežero.

Nuo 09` rugsėjis. Ūlos apylinkės

Vat ten tai gražu. du didžiuliai smėlio paplūdymiai, medinis lieptukas, visai šiltas vanduo (išbandžiau!...kojas mirkydamas:] ), du balandėliai tolumoje, kuriuos Vitalikas su savo fotiku galų gale nubaidė :) ir tyla tyla tyla... danguje vis karts nuo karto išlysdavo saulė, jokio vėjo ir šiltas, bet ne karštas oras.

Už nugarų jau dulkėjo pravažiuoti ~60km, priekyje laukė Marcinkonių kaimukas ir kelionė namo. Savaitgalis nenumaldomai artėjo į pabaigą, tik nemanau, kad nors vienas norėjom apie tai galvoti tuo metu. Nuovargis jei ir jautėsi, tai nei vienas jo nerodė, tik kas valgyt, kas gert, o kas dar miško norėjo :)

***

daugiau mano darytų nuotraukų čia

kitos foto čia ir čia

kaip.tik.ten del.icio.us XC. Savaitgalis lokės pėdoje

2009.09.08, 23:39

copy-paste iš forumo, nes tą patį rašyt nematau prasmės

na ką, žygelis įvyko :) miego trūkumas kankina, tad detalesnis aprašymas ir foto iš šio nuostabaus šeštadienio - vėliau. kol kas šiek tiek skaičiukų: viso km ~118 iš kurių 40km gryno XC (miško takeliai, skardžiai palei pat upę per žvėrių takus pro dilgynes, ir krumynus, keturračių išvagoti tešlynai ir visoks kitoks džiaugsmas) ~20km žvyrkelio ir plūkto miško kelio na o likę ~60km jau asfaltas (dauguma jo iš naktinuko po Jonavą). Teisybės dėlei verta paminėt, kad visų 118 nemynėm iškart, buvo pavakarojimas pavėsinėje, vakarienė ir tada vienos asabos ilgais šviesiais plaukais sugėdyjimas, ko pasekoje galutinai apsispręsta jamt Jonavą :) žinutę paredaguosiu, kai tik atsigausiu ;)

Edit: tingintiems skaityt- Foto:http://picasaweb.google.lt/Tautis.Keefa/0905LokesPeda?feat=directlink video: 1 2 3 kantriesiems..pasiarykit arbatos :D

Šeštadienio paryčiai. kažkas apie 5 ryto. Saulė jei ir ruošiasi tekėt, tai slepiasi už pilkai juodų debesų. Oras lauke optimizmo nekelia - balos ir lietus lyg iš kibiro. liko dar kokia valanda miego, gal pusantros, jei apsukas padidint paskui. Mobilus tylus, vadinasi planai nesikeičia. Gryžtu į guolį vis dar abejonėse ar nedarau klaidos (gal reiktų vistik daugiau brendžio įsidėt?). žadintuvo neprireikia, nes lietaus lašai barbenantys į balkono skardą taip ir neleido dorai užmigt. šiek tiek užkandu, syusirandu balkone nuo Joninių užsilikusį celofaninį lietpaltį, nes dviratinė striukė nuo lietaus tokio vandens kiekio lauke tikrai nesulaikys. Šeštadienio rytais Vilnius nemiega - pėsčiųjų perėjoje sustoja automobilis mane praleist. spėju, kad geriau įsižiūrėt kas čia per geltonas sutvėrimas ant dviejų ratų. Su taše vienoje rankoje pasirodo ne taip lengva važiuot. niekis. degalinė netoliese ir berods ten jau šviečia Einoro busas. Neišsigando... pakraunam mano hanteliuką ir pirmyn į kelią. kažkur ties Rieše miegas įveikia ir prabundu gimtoje Ukmergėje. apsiskaičiavom. parduotuvė atsidarys tik už 15min. blūdinėjam po rytinės Ukmergės aikštelę. mano miestelis pagarbiau žiūri į šeštadienio šventą miegą todėl žmonių nedaug. Apsiprekinam ir šiaušiam toliau. Atrodo vėl nusmigau. "Pasikrovėm" paskutinį dalyvį ir pajudėjom trasos link. Pas Einorą pasistiprinom vietinio sodo vaišėmis, trumputis apšilimas ir pirmyn! Dangus vis dar niaukstės bet lyt nebelijo. Pirmas sustojimas prie įspūdingų žvyro/smėlio karjerų. Foto sesija. Pasirodo Vitalijui mes per silpni važiuotojai, tad sukčius prisiveržė rato stebulę - riedėjimo nerasta(žiūr video ) :) sprendžiam klausimą ką daryt, nes raktų aišku nei vienas neturim. Nutariam prasukt dalį numatyto mašruto, o paskui gryžt dviračio remontui į bazę. Toliau sukčiauja jau dviese - Vitalijus mina su užspausta stebule, o Einoras ignoruoja asfalta ir varo žvyruotu pakraščiu. Netrukus sukčiaut jau nebereikia, nes nusukam į kažkokias ganyklas. pirmos didesnės balos, šliapi pievos keliukai - valiooo!!! traukiam miškan. Fainas toks keliukas - truputi smėliuko, truputi spygliukų, lygus tik velnias, neįdomu. Lietus galutinai apsiramina ir netgi ima landžiot saulė.Biški gėda, nes laukėm lietaus. pasiekiam Akląjį ežerą, kur pasak mūsų gido-Einoro yra kažkur nuburbuliavęs tankas. Robertas bandė tanko ieškot - kaip supratau nerado. Dar šiek tiek pasibastę miškais ir Šventosios pakrantėm gryžom atgal į sodybą. Valom dviračius ir tepam grandines (ech..kad būtume žinoję, kas dar laukia...). Vitalijaus ratas berods vėl sukasi (damn ir kaip dabar reiks jį pavyt?) gryžtam į miškus ir šį syk Einoras nusiteikęs rimtai - vedžioja mus ten, kur aš ir be dviračio nelysčiau - žvėrių takai pro šabargždynus, kai krūmai patys stabdžių rankenėles spaudžia, takeliai keliolikos cm atstumu nuo skardžio ir skruzdelynais kitoje pusėje (įmaklinau du syk), pravinguriavimai pro medžius ir mes jau pliaže, kur vietiniai žaidžia gaudynių ir nieks iki šiol nėra pasiekęs upės dugno (bandyt nedrįsom). Pagaliau prasideda tai, dėl ko mes ir atvažiavom - pirmosios keturračių išraustos rėvos. Kad bus linksma įtarimų buvo jau anksčiau - dar nepasiekus trasos padangos jau buvo neblogai apveltos šlapia ir lipnia Jonavos miškų žeme. Trasoje įtarimai pasitvirtino - šlapia, minškta ir slidu. tiek su dviračiu tiek be jo. iš bele kur čiurlenantys upeliai, balos per visą "kelią" ir kolega slidinėjantis priekyje :) ko dar reik iki pilno džiaugsmo? na gal lietaus. tiek ruošemės, o čia saulė į šalmus spigina. uodų lygiai nulis! nors vietos šitiems bjaurastims veistis idealios. Daugiau nelabai yra ir ką pasakot, nuotraukos tegu kalba kur buvom ir per ką važiavom :) Pakeliui sutikom vyrioką su berods "land rover", tai sakė pirmą syk dviratininkus čia mato. Truputi juokėsi, bet mes labiau. lyg pamišėliai slydinėjom nuokalnėse ir įklanėse, iki simpleksu nardinom dvirkas balose ir sėkmingai(arba nelabai) bandėm išlaviruot slidžiais purvo takeliais tarp didžiausių iš jų. Kažkuriuo metu slidinėt užkniso ir savo dviratį paverčiau mini amfibija. Kaip pasirodys vėliau, tai nebuvo didžiausios maudynės tą dieną mums abiems. Pietūs lokės pėdoje, XTR`as darbinėje aplinkoje, "tiuninguotos" šakės, rėmai ir amortikai. Po pietų dar truputi pasilakstėm ir nutarėm, kas laikas maudytis. Normalūs žmonės palieka dviračius ant kranto, išsimaudo , gryžta ir važiuoja toliau tilto ieškot. Na..mes ne tokie. Atvirai prisipažinsiu, kad upę įveikiau tik iš antro sykio. pirmą syk bandžiau brist tik su kuprinėm ir vandeniui pradėjus skalaut krūtinę kažkaip nebedrąsu pasidarė :/ juk ne savo daiktus nešu nu :D antras šturmas jau su nuosavu hanteliuku ant pečių. kovojom abu. Aš su srove, dviratis matyt su manim, nes labai jau upėn prašėsi. įveikiau. visi įveikėm. Gaila nepavyko žvejų išraiškos įamžint, bet atvipusios žiaunos matėsi gana iš toli :)) likusi dalis jau paturistavimas su pagrybavimas tiesiogine ir perkeltine prasme. Vitalijus vėl užsispaudusia stebule kartu su Einoru kažkokį vargšą auto pasigavo terorizuot. nepatyręs vairuotojas pasitaikė, nesuprato, ką pralenkt sugalvojo. kuom baigėsi? 2:0 dviračių naudai kiek teko matyt. duobėti miško keliukai dviračiams palankesni ;) Prieš gryžtant ant asfalto dar stabtelėjom obuolių, o paskui jau į priekį gynė 'kažkur ten' esanti šalykinė. Šašlikinė stebūklinga, nes abu vietiniai (Einoras ir Robkė) apie likusį kilometražą vis kitas pasakas sekdavo. tai 35km tai 2, tai vėl 20 :)) paskui Robertą matyt įveikė alkis, tai neprašomas pradėjo metrų tikslumu atstumą pasakot ("va ten prieky matai namą?ten čigonynas, o nuo jo 500m ir jau šašlykinė"). Šašlykinę buvo okupavę Sodros dar nenukankinti pensinykai-su polinkiu į dainas (kiba grybu užvalgė kokių?) žodžiu pavalgėm su gyvai atliekiamu folkloru. viso proceso viduryje pagaliau orai išgelbėjo mūsų sinoptikų reputaciją - pradėjo lyt (video). sedėt darėsi vėsoka, tad padarę geriausią tos dienos nuotrauką išmynėm sodybon, kur mūsų laukė Einoro košė :) Tolimesnę vakaro dalį praleidžiu. pykit-nepykit, bet tokie malonūs dūšiai vakarai yra viešai nepasakojami, tiesiog ten reikia dalyvaut :) tada ir galutinai apsisprendėm naktinuką visgi daryt. Robkė galutinai apsisprendė eit miegot :) Naktinukas gavosi skaitlingas kilometrais, na ir Einoras savam stiliuje - ir mieste surado atkarpą XC :D reiktu kada prie tų tvenkinių dienos metu nuvažiuot ;) smagiai pasilakstėm. šios rašliavos autorius dargi ant akmenų pasikarstė. tiesa šį kart be dviračio:) Ai dar centre mergaitės labai liūdėjo, kad išvažiuojam nuo miesto fontano. mergaitės buvo berniukais, tai labai į jų liūdesį dėmesio nekreipėm. Kažkur dar pakeliui su Vitalijum vietiniam gezam neįtikom. durneliai. nežino su kuo susideda. ką jų gelda prieš mūsų dviračius? kaip sakė Vitalka, net nebandė paskui mus sekt :))) o šiaip tai nežinojau, kad Jonava tokius kalnus turi. nuo jų leistis smagu, bet jau pakilt... paskutinė foto sesija geležinkelio stoty ir namo... "tas ilgas kelias namo..." (daina tokia yra berods). kažkur link namų pradėjau surpast ką sakė 500vk dalyviai apie miegą - kojos mina (nes miške nenakvosi juk, o ir šiaip mirksiukai priekyje raudoni mirski, kuriuos reik pavyt), o va galva sunkiai besilaiko ir akių vokai kažkokie švininiai. taip ir važiavau paskutinius km smiginėdamas :) ai dar buvom pakeliui sustoję prie tilto ant kurių turėklų kažkas juokingo buvo prirašinėta, bet matyt dalis mano galvelės jau miegojo, nes niekaip nebepamenu kas ten prajuokino. Einoras gyrės, kad upelyje apačioj vėžius gaudė. bandėm akimis ieškot, lyg ir vieną matėm, bet vėlgi aš tuo neesu labai tikras :)) miegas ant šieno po tokių pasivažinėjimu buvo pasakiškas, nežiūrint to, kad atsigulėm gerokai po 3nakties, o paryčiais tikri gaidžiai prikėlė. Gaidžiai nebūtų gaidžiai - kakariekavo be pasigailėjimo ir jų kaip mobilkos žadintuvo ant "snooze" režimo nepastatysi :) bet jau toks surround`as kad geriausias kinoteatras pavydėtų - kaimynų pradeda, o vietinis pabaigia :)) Štai ir visas žygelis. Dėkui Einorui už organizavima ir pasidalinima tokiais lobiais, o Vitalijui bei Robertui už kompaniją ;) na o tau, beskaitančiai(-iam), dėkui už kantrybę, nes man jau atsibodo rašyt :))))

 

« | 4 | 5 | 6 | 7 | 8 | 9 | 10 | 11 | 12 | »