kaip.tik.ten del.icio.us ...kad neduokdie nebūtų per lengva

2010.07.20, 21:56

nors horoskopais šventai netikiu, tačiau ten teisybės galima rasti:

"Taikos ir ramybės periodu, neturėdamas kur nukreipti savo energijos, jis jaučiasi nebe Avinu, o avimi."

Vat ir krečiu kvailystes, iš neturėjimo ką veikt matyt :)

buvo Šiaulių daugiadienės varžybos (http://www.mtb-siauliai.lt/lt), na o dabar žygis aplink LT (tęsinys).

Žygis oficialiai startuoja nuo Šiaulių ir nuo šeštadienio(07.24) iki sekmadienio(08.01) bastysimės aplink pasienį su braliukais na ir žinoma važiuosim pajūriu link Klaipėdos. planuojami 70-80km per dieną neatrodo labai rimtai, tad sugalvojau imti "prielipą" :) Prielipos foto deja išvysite tik po žygio, kartu su aprašymu, o kol kas galiu tik pasakyti, kad kelionėje Ukmergė-Vilnius prielipa labai smagiai traukė mano dviratuką žemyn įkalnėse ir  sėkmingai stabdė plente, kur vietoje kruizinio ~30km/h teko dėt pastangas, kad išlaikyt bent jau 26km/h. ir čia tik su 3,5kg kroviniu. Šiandien krovinuko komplektuojama kur kas daugiau ir pamažėl ruošiuos morališkai art minimum dvi dienas.Nes kaip ir skelbia antraštė - neduokdie bus per lengva. tad su ta mintim startuoju ne Šiauliuose, o čia pat, Vilniuje. su dar gauja tokių pat ištroškėlių. Ryt, trečiadienį, kai vėluojantys lėks į savo darbus mes lėksim į savąją kelionę. pirma diena Vilnius-Dūkštos-Kernavė-Jonava. Planuojam įtilpt į 90km, antrą dieną trauksim prie apdainuotų Dubysos krantų ir tikiuosi, kad po planuotų ~100km dar užteks jėgų įvertint grožį. Trečia diena atsipalaidavimui. 60km ir karštas dušas kempinge. Na o paskui atsiduosim Lino V. malonei ir tikėkimės, kad "na jau šiandien tai tikrai tikrai mažiau minsim" nors sykį bus tiesa :D

iš šio žygelio tikiuosi daug, bet kažkoks nerimas vistiek yra. Bet tai visada man taip, kai noriu kur nors išsinešdint ir ką nors radikaliai pakeist, kad pailsėt nuo visko ir visų. Gerai sesė sakė - tuomet nesinori kraut lagaminų, o pakilt kaip paukščiui - laisvam nuo kasdienių rūpesčių. Ar kažkaip panašiai. mintis tokia ir ji visiškai teisinga. Sarašas guli ant stalo, daiktai mėtosi pusračiu ant grindų, liko tikrai nedaug, jau netgi suskirstyta viskas. tik supakuot, sudėt į tašę, ją pritvirtint prie prielipos ir nuėjus anksčiau miegot laukt rytojaus. bet ne, neišeina. prognozuoju, kad anksčiau 00:30 tikrai nenueisiu miegot, ne pirmas ir ne paskutinis kartas :)

 beja, pasierzinsiu. planuoju parašinėt per žygį.kažką panašaus į žygio dienoraštį, bet gal su asmeninėm pastabom, na su tom visom pabėgusiom mintim. Kai po kažkurio laiko keikies, kad neužrašei. nes čia yra o čia jau nebėr. kaip drugelis koks. nors anie nebetokie baikštūs pastaruoju metu

na bet čia jau Šiaulų maratono vaizdelis. O ten kita istorija. Istorija, kurią kiekvieną syk panorėjęs aprašyt vis nuplaukiu kažkur šalin. Todėl manau, kad gal tegu viskas taip ir lieka. Nors papasakot tikrai yra ką. Paklausk, kai susitiksim - papasakosiu. ir foto parodysiu ;)

o kol kas iki pasimatymo po gerų dviejų savaičių. Ieškokit manęs ten, kur nėra interneto, kabelinės televizijos ir visur skubančių miestiečių. Ieškokit, kur kvarkia varlės ir čirpia žiogai, o giedrą vasaros naktį aiškiai matomas ne "akropolio" švytėjimas, o Lyros žvaigždynas.

iki

 

 

kaip.tik.ten del.icio.us Vilnius-Jonava-Vilnius. Žemuogių beieškant

2010.06.27, 14:39

Jei pernai buvo Kernavė su pabraidžiojimais laukais, maudynėmis Neryje ir lietuje,senom gerom dainom naktyje ir liaudiškom sutartinėm paryčiais nuo piliakalnių, bei grįžinėjimas kažkur ties smigimo riba, tai šiemet buvo Joninių savaigtalis buvo pažymėtas riebiu XC ženklu.

Kur Einoras, ten ir miškai, kemsynai, molynai ir panaš. Į kompaniją priimk Vitalką su GPS ir gausim "dar 200m va čia tiesiai ir bus normalus keliukas", kur "va čia tiesiai" reiškia niekieno nejudintą dilgėlių lauką, o "normalus keliukas" miškovežių išmalti grioviai. ok dėl keliuko juokauju, viskas ten gerai. bet va miškais kur bridom, tai ir žvėrys matyt nevaikšto.

 Man kartais labai knieti įlyst į galvas tų "normalių" žmonių, kuriuos sutinkam pakeliui - tai brisdami per upę iki bambos, tai mešlinėdami po purvynus vaidindami keturračius. Tiesiog smalsu ar tie žmonės kaltę verčia blogai dirbančiai sveikatos apsaugos sistemai (jei konkrečiai tai psichinių ligonių prevencijos skyriui) ar vistik pasilieka prie minties, kad visokių durnių gyvenime yra :) labiausiai apkalbama turėtų būt Renata matyt, nes vieno kaimiečio nustebusį žvilgsnį tikrai spėjau pamatyt ir spoksojo tikrai ne į vyrukus jis :D

 Absoliuti dauguma tų nuvažiuotų 300+ km driekėsi neapgyvendintom teritorijom, tad ir žmonių sutikom nedaug. Didžioji dauguma sutiktų šypsojosi, vaikai mojavo, o bobutės melždamos karves pievoje smalsiai nužiūrinėjo savo giliai po raukšlėmis pasislėpusiomis akimis. Negatyvių apraiškų patirt beveik neteko (viens pergėręs/neprigėręs kaimietis ties Dūkštom kažkodėl piktinosi kodėl po kaimą važinėjam, o Panerių regioninam parke "vandenį atjungė". šulinyje. na būna matyt.)

Sunkiausia fiziškai atkarpa buvo pirmoji kelionės pusė, kai kabarojomės nepramintu mišku įkalnėn - karštis, slidi miško paklotė ir mintis, kad dar nei trečdalio nenuminėm tiesiog žudė. Paskui jau buvo lengviau, nors kelio girnelė kaip pradėjo skaudėt kažkur prieš Kernavę, tai taip dorai ir nenustojo, na bet ne apie tai kalba. Žiauriai patiko užlieta pieva ir vanduo iki stebulių. Manau toje vietoje ir įsijungė "px" režimas, kai tiesiog važiuoji ir džiaugies kaip mažas vaikas, o pasekmes palieki kažkur anapus. Labai didžiuojuosi savo miško broliu - ne tik atlaikė visas kančias, su nugremžtu galiniu protektorium nešė miškais ir molynais, bet ir suvalgė visus akmenis ir kelias žiaurias duobes, jau nekalbant apie įveiktus kilometrus vietose, kurios sutvertos technikos laužymui. Na o flesh&bones turi nuostabią savybę regeneruot ir adaptuotis, reiks tik kurį laiką šiek tiek pasitausot...iki Šiaulių daugiadienų pvz :D

 Kelionė nors ir išvargino fiziškai, bei emociškai tačiau praturtino dušią (ir žodyną), jau nekalbant apie mūsų kompanijos pažinimą. 13 valandų ant/šalia dviračių per vieną dieną duoda savo. Kalabant apie žodyną, tai manau užgimusį posakį "sraigė ant rato" reik patentuot ir ne kitaip. ne dviratininkai ironijos nesupras, o dviratininkam manau bus puiki proga pasišaipyt iš lėčiau minančio - "ei judinkis, tau jau sraigė ant rato sėdi" :DD dar buvo momentas su pitbuliu, kai juokavom, kad tokiam įsisegus tai tik klipsas ant pedalo ir beliktų - blauzdytei "ciuciaus" nasruose atsiradus. Nžn ar verta garsiai skelbti, bet daug juoko kėlė faktas, kad dvi naktis miegojom ne tik neseniai gimusių kačiukų draugijoje(beja juos rūpestinga mama kuriam laikui buvo kažkur išsinešusi), bet ir gaidžių kaiminystėje. na bet nakvojant pas Einorą taip jau būna :D ok ok, čia kaime taip, Vilniuje gaidžių berods nesiveisia, nebent šaldymo kameroje (netikrinau)

 Iš ne dviratinių pramogų kažkodėl pastrigo šašlai ir naktinis kašis. Aišku žaidimas - "susipakuok į  miegmaišį, pasislėpk nuo uodų" bent jau mano buvo populiariausias abi naktis, bet ką jau čia. Uodai išvis atskiro įrašo užsitarnavę yra. Ir jau numanau, kad manęs lauktų Dantės ratuose, jei sykį kokią pušelę smagiau apsikabinčiau ir ten jau nugarmėčiau. O taip, pragare irgi turėtų būt uodų. velnio sutvėrimai ir ne kitaip.

Būtent dėl šitų padarų ėmiau laukt upelių mūsų kelionėse. Kodėl upelių ieškojo Vitalka diskretiškai nutylėsiu ;) Ženia su Renata vienu metu ėmė žaist keistą žaidimą pavadinimu kuris ilgiau išlaikys batus sausus. keistas šis žaidimas vien todėl, kad tie batai bent jau man gal tik antron dienon vonioj stovėdami išdžiuvo, tai ką kalbėt apie šlapius miškus? vienok pramoga sveikintina, o Renatos aikčiojimai prie balų primindavo, kad ta nepailstanti būtybė ant dviračio ištiesų trapi mergina ir reik kažkaip susiimt ir vytis(na arba nesileist aplenkiamam - nelygu situacija :) )

 Jonavos kritinė masė patiko - vienintelė, mano dalyvauta, masė, kuri nevažiuoja per raudonas....nes Jonavoje tiesiog nėra šviesoforų :D o šiaip labai patiko, nepalyginsi su Vilniaus bardaku. tokios maži KM`ai tikrai turi žavesio ir į tokius važiuočiau kiekvieną mėnesį, juolabiau, kad ir vairuotojai gal kiek supratingiau į tvarkingą koloną žiūri ir noriai praleidžia (nes nereikės 10min laukt, kol balažin kiek dviratininkų prariedės, kaip kad Vilniuje).

 Čiobiškio keltas įspūdį paliko - ot žmonių galvos! pontoninis plaustas, trosas, vairai ir viskas. jokių didelių pastangų, o eismas pirmyn atgal juda, pinigėliai į vaikinuko galinę kišenę byra. visi patenkinti visiem smagu :)

 Už čiobiškio apskritai linksma buvo, tiek dėl purvo vonių (ten tas linksmumas toks labai labai sąlyginis, bet į balą puolęs sausas nekelsi kaip sakoma), tiek dėl apylinkių. nepaprasto grožio vaizdai ir svarbiausia tikri, žvyruoti keliukai neskaitant pablūdyjimų miškuose ir per pievas. Senasis Vilnius-Kaunas(?) plytelėm grįstas kelias, Vitalkos su Ženia atrasta atodanga 0-daug ten grožio ir būtinai reiks dar syk prasukt, kai alergija uodams dings :D

Reziumuojant daug XC gėrio, atitinkama kaina ir neišmatuojamos emocijos bei atsiminimai ateičiai. Užskaityta (©Einoras)

 

foto vėliau.

kaip.tik.ten del.icio.us Maratonų taurė, Vilniaus etapas. Viskas iš naujo

2010.06.13, 17:45

Kas tai yra info galima rasti www.mtb.lt (http://www.mtb.lt/index.php/pageid/266)

varžybos vakarykščio mėgėjo akimis.

 Pirmos varžybos šiemet jau už sporto grupę ir pirmas rimtas išvažiavimas po traumos. Iš vakaro panaši būsena kaip prieš pajūrio džiaugsmus - neaišku ko girebtis ir kur pasiduot, nes nesimiega visiškai. Ryte staigiai sulakstau papildomo buteliuko vandens, persirengiu ir išminu į saulėtekį. Pažiūrėjęs į orą nusprendžiau padaryt apšilimą ir numint iki starto vietos. Sprendimas pasiteisino - pakeliui išmėčiau visus miego likučius, raumenys pasirengė darbui ir apturėjau gražių vaizdų pakeliui (pvz dviratininkų kolona valakampių tiltu).

 Starto vietoje, prie registratūros matau besisukiojant keletą velomanų, trumpai šnektelim su Jonu - vis dar neaišku dėl dviračio ašelės, tikiuos startuos. Einu pasiimt savo numerio ir skambinu Inego, kad susitart dėl vandens. Savos komūnos atstovų dar nematyt, bet turėtų būt kažkur netoli. Pamažėl visi pradeda rinktis, daugėja pažįstamų veidų, kai kuriuos atpažįstu tik iš jų dviračių - po apranga ir akiniais sunku pažint žmones :) dar vienas apšilimas iki šaltinėlio ir atgal - trasos smėliukas prisigėręs vandens todėl šiek tiek tvirtesnis - bus galima spurtuot.

 Ir štai rikiuojamės į starto koridorius. Jaunimėlis bando lįst ne į savo gardą. vienus sudrausminu,susigėda, šliaužia atgal pas megėjus, kiti nagalai akis varto ir aiškina, kad jiems ten nevieta. Girdisi matyt jo mamos šūkaliavimai, koks jos vaikelis puikus ir kad jam nėr ką veikt su "tais kitais". yeah right. Ir kaip tie organizatoriai tokio talento nemato ir grūdžia kažkur 5xx vietą, kai vaikis save minimum 150 laiko. Trasos prižiūrėtoja greit užmato pažeidėją ir išprašo lauk. be grasinimo diskvalifikuot neapseinama. toks tad mūsų perspektyvus jaunimas auga - tik botagu auklėjamas. Už nugaros išgirstu pažįstamą balsą - "ZEG`o"  meistriukas! su full`u aišku. Porina, kaip jam gaila visų hardtailų, kuriem per šaknis teks šokinėt. Šone matau Iriną, kažkur turi būt Joncė, o už nugaros stovi Vitalka. Kol kas.

 Ir startas! yeah judam judam. stovim stovim :) Išsirovus į trasą bandau derint spurtą su normaliu važiavimu - nepaleidžiu akivaizdžiai silpnesnių, bet ir nesiraunu su stipresniais. Pro šona prašvilpia Vitalka, dar kažkas iš Velomanų, pralnkiu Iriną, dar spėjam pajuokaut truputi. Planuota trasos dešinė užimta, tad kasuos per kairę. Vienas  kitas bando varyt viduriu, bet greit smėliukas nugesina. netoli posūkio tenka ir man lįst į vidurį, nes priekyje manęs važiuojantys susipainioja šakose ir grasinasi visai sustot. Gabaliukas miško kur dar keli žmonės aplenkti ir mažiukas kalniukas į pievą, kur jau matau kaip kai kuriem baigėsi pirminis azartas. dar spėju juos apeit ir prasideda vienvėžis. Nuo čia jau niekur nebelendu, nors jaučiu kad ir galėčiau ir reikėtų. Pirma įkalnė vėl atsijoja kelis žmonės, tačiau lygumoje jau pradeda mane lenkt. tegu.žinau, kad atsiimsiu techniškoje nuokalnėje, net ir su savo netvirtu pirštu.

 Apsiskaičiuoju. Nuokalnėje atsiduriu už gerokai per lėtų žmonių ir pusę jos tenka stabdyt ir keiktis, prieš lankstą nutaikau momentą ir praeinu per šoną, posukyje truputi meta galą, bet sugaudau, viskas gerai. Išplatėjime dafiga vietos ardymuisi ir daug progų laimėt porą vietų. atsirpašinėjų ratų ir šakės, bet man reik greičio. Posūkio smėlyje neklimpstu, ir su neblogu startiniu išvarau į keliuką. Po kažkiek laiko vėl pradeda lenkt visokie sliekai, pamažėl formuojasi grupė priekyje. bandau prisivyt ir sėst ant rato bent tam žvirkelyje. nesiseka. Miškeliai, keliukai, viskas pažįstama, nieko naujo, reikia tik mint. Šiek tiek numetu apsukas, bandau tapytis antram ratui, kur tikiuos pravaryt savo tempu jau niekam nesimaišant. Nervina megėjai, braidžiojantys po smėlius. Nejučiom prisimenu visas gautas patirtis tiek kažkada su bulium, tiek jau su Treku - ne veltui prakaitas laistytas oi neveltui.

Nusileidime prie upelio sumaištis - vieni tiesiog bando išsilaikyt ant dviračio, kiti matyt ieško asfalto besiduodami nuo vieno krašto prie kito. bandos instinkto vedamas pasku paskui grupę į kažkokius krumynus. suprantu, kad jie varys per tiltelį - man nepakeliui. matau dar vieną tokį pat - ne ten pataikiusį, bando raut į šoną - ten skardis. kol jis nusileidinėja, nusisegu klipsus ir varau bėgte. per upelį prasinešu, bet į kalną geriau būčiau važiavęs, prarandu kvėpavimą, o kartu ir viską, ką iki šiol sugebėjau pasiimt. Kai kurių taip ir nebepasiveju. Keikiuos ir su vandeniu - buteliuko neina normaliai išsiimt, krenta greitis, vėl lenkia. Be vandens važiavimas greit baigtųsi, tad aukoju vietas. Viską dedu į antrą ratą. kad aš būčiau žinojęs...

 Tarpiniam maitinime pasiimu vandens...kiek sugebėjau neišlaistyt :) žmonės jau pasiskirstę, lenkimu jau nebedaug. Iš kažkur iššoksta vaikai. į kalnus varo atsistoję, bet stabdymo zonoj trūksta sukibimo.Apima gėda, kai pagalvoju, kad konkuruoju su vaikais. susinervinęs užminu. Matau pažįstamą geltoną maikutę. Dairaus Einoro, Einoro nėr. wtf? paliko vieną? Pasirodo problemos su sveikata, užtat ir slenka vos vos, padėt nėr kuom, tenka mint priekin. Ties kažkuria įkalne kelis dilgtelį kairę blauzdą. nekeipiu dėmesio. Pirštas lyg ir nustojo maust, bet tvirtumo vistiek nėr ir kelis syk vairas slysteli iš rankos. Nieko rimto, bet ir nebevarau maksimumu. Prasideda ilgoji nuokalnė, po truputi vejuos priekinius ir jaučiu, akd kažkas įsitaisė ant rato. užvanoju iki 40km/h - neatsikabina bjaurybė! suprantu, kad beviltiškai dirbu svetimo naudai. ieškausi rato sau. randu,bet pasirodo neilgam. nusprendžia atsigert pavalgyt ir mus abu pradeda lenkt.

 stačiojoj įkalnėj visai šalia manęs nuktrūksta grandinė. dviratininkas veltui mina kojom iš enercijos kaip bejėgis vabalas - varžybos žmogui baigtos, nes nepanašu, kad turi įrankių. užsimetu žvaigždę, skirtą sienom laipiot ir visiškai ramiai užminu iki pat viršūnės. Saulys buvo teisus - atsipalaidavus daugiau jėgų lieka ten, kur jų labiausiai reik - ant kalno viršūnės! ten atsirandam dviese ir varom singletracku su vėjeliu. prieki lamerys su bagažinėm.vieną praleidžia, o man būtinai užkiša. na nors atsiprašė. svarbu be pasėkmių, vėl užminu ir užuodžiu starto/finišo tiesiąją. užsimirštu ir vos nenuvarau tiesiai staigiam posūkyje. Su pavydu pasižiūriu į rodyklę "finišas" ir suku ienas link "2 ratas".

Keista, kiek daug žmonių dingo iš miško. Ramiai minu vienumoje, prisivėju dar tokį pat, kurį laiką varom kartu, nes man dar ne laikas lenkt, o pas jį matyt nėr jėgų pabėgt. Nebekartoju pirmo rato klaidos ir apeinu dar prieš nusileidimą. varau kiek galiu. stengiuos negalvot apie pirštą, kai matau krūmus ir pusšeles milimetrais nuo savęs. prieš nusileidimo galą padarau klaidą sugalvojęs jamt kažkieno pramintą trajektoriją iš dešinės- ten gale tramplynas ~40cm. pamatau per vėlai, pašokt nebespėju. Nežinau kam dėkot, kad neapsivožiau, nor smorališkai jau tam ruošiaus. posūkis į keliuką ir.... Skausmas kairėje blauzdoje. stoviu kaukiu, laikau ranką akmeniu virtusį balzudos raumenį ir neviltis maišosi su deginančiu skausmu. viskas. pzdc. Pralenkia mano "draugelis", paskui dar vienas. minu viena koja nes bent pabaigt trasą reik. Po kelių km susikeliu ir kairę ant pedalo. įkalnėse vis dar negaliu mint, bet tiesiojoj po truputi atsigaunu. keikiu save dėl tos gertuvės su magniu, kuri dabar manęs laukia prie upelio. Bandau susitaikyt su mintim, kad dabar važiuoju tik dėl "velomanai maxi" komandos kilometrų. Renatai iškritus bent aš privalau atvežt tuos 52km, per abu bus ne tokia didelė žala. Prie upelio mėšlungis smogia vėl. šį kart dešinė. staugiu jau prie liudininkų. gerai, akd atsileidžia kur kas greičiau nei kairė, bet man rodos ir vėl keli žmonės spėjo apdėt. Pradedu galvot ar ne paskutinis velkuos.ai px.dabar jau tikrai svarbiausia damint. spydikas tiesioje rodo 14km/h zjbs. gal žemuogių sustot?

 Likusią trasos dalį bandžiau tartis su kojytėmis, kad abiem gerai būtų - įkalnėse makalavau ant lengviausiu, o tiesiojoj bandžiau spaust kiek išeina. Taip bežaidžiant prisivijo vyresnio amžiaus žmogus su "S-Sport" apranga, paporino apie spec maistą tokiems atvejams. "anti-kažkas" reiks pasidomėt. Susitarimas su kojom veikia ir netrukus imu bėgt nuo s-sporto, bet vytis irgi jau nebėr ko, laukiu nuokalnės, finišo ir karšto dušo. Visai ties finišu dar nuvaikau kažkokią bobelę ir netgi sulaukiu plojimų ties padangom. ot ištvermingi sirgaliai :) viskas,šios dienos iššūkis baigtas. dabar išrinkit mane kas dalim ir sudėkit paskui atgal.

Sutinku ArūnąRu, liepia mint atšalimui ir negadint širdies. protingo žmogaus reik klausyt ir varau prie šaltinėlio. Ten žmonių dafiga, bet užleidžia. nėr jėgų dėkot - susilinksim galvom ir valio. Grįžtu pas savus, berods kitiem sekėsi gana neblogai, visi patenkinti, o tas ir svarbiausia.

 Sekantis etapas Ignalinoj rupgjūtį - daug gražaus laiko pasiruoš ir pasitikrint Šiaulių daugiadienėse per Mindaugo karūnavimą.

| 1 | 2 | 3 | 4 | 5 | 6 | 7 | 8 | 9 | »