kaip.tik.ten del.icio.us pirmosios plento varžybos. velomaratonas 2010

2010.08.23, 20:16

 kaip sakoma nespjauk į šulinį, nes vėliau gali tekt iš jo gerti.

Vat taip man su tuo plentu ir nutiko. Progai pasitaikius vis tvirtindavau, kad plentas ne man, jog miškas kur kas geriau ir maloniau ir jau į plento varžybas tai ne, ne, ne. Mhm. Jau pavasarį Kaune būčiau sudalyvavęs, jei ne apmaudžiai varžybų išvakarėse sulaužytas pirštas. Likimo ženklas? Galbūt. Nesudalyvavau ir pamiršau (beveik). Klaipėdos maratonas buvo ir per toli ir kreivai atrodė formatas, na o kai išgirdau apie Vilniuje organizuojamą velomaratoną trauktis nebuvo kur. Savas miestas, gera trasa, nemokama registracija o kur dar draugai ir bendraminčiai, važiuojantys ten.

 

 

 Technika. Mano ištikimasis miško brolis dar syk transformavosi pagal mano įgeidžius ir šį syk apautas tomis pačiomis turistinėmis travel contact, su apverstu ir nuleistu stem`u turėjo tarnaut už plentinį dviratį. Ir atitarnavo! sunkios ir plačios padangos (kai palygindavau su tikrų plentininkų "virvėmis" ant ratų) puikiai laikė posūkiuose ir tikrai nesiskundžiau riedėjimu lygiu asfaltu. Kojos atidirbo ir už svorį ir už pasipriešinimą. Na o amortizuojanti šakė kiek gelbėjo per trinkelių bruktą prieš Mindaugo tiltą.

 Pasiruošimas. Kaip ir už Ignalinos rezultatus(kurios taip ir neaprašiau) taip ir už šio maratono dar tik būsimus rezultatus (preliminariai likau 100tasis tarp 281 dalyvių) esu dėkingas žygiui aplink LT(1,2 dalys, trečia dar ruošiama) - tie numinti 1000+ km tikrai sutvirtino raumenukus. Na o paskui be abejo treniruotės su ištikima kompanija. Treniruotes skaičiavom būtent tam laikui, kurį ir įveikėm - beveik dvi valandos. Treniruočių metu ir numindavom panašiai ~60km tik aišku skyrėsi ir tempas ir reljefas. Bet per tokį non-stop mynimą šiek tiek persiorientavo organizmas nuo MTB maratonams būdingo ritmo (krūvis-poilsis-didelis krūvis-visiška ramybė kojom, nes dirba rankos nuokalnėje) į plentui būdingą -mink, mink min...smarkiai mink!(nes bėga grupė)...ok,ramiai mink(nes jau ant rato). Man tas ir buvo sunkiausia tiek pasiruošime, tiek per varžybas - tas nesustojantis makalavimas kojomis beveik be poilsio.  Berods persilaužiau.

 Ir štai išaušo sekmadienis.

Prisiskaitęs patarimų atsikėliau kiek ankstėliau (kaip sekmadieniui, su mano miegojimo įpročiais) ir sukirtau didžiausią lėkštę makaronų. užsikišau atsakančiai ir į susitikimo vietą 12:40 myniau kaip kokia pinjata Labai dėl to nepergyvenau, nes sporto startas tik 15:00 o iki to laiko skrandis tikrai susitvarkys su kažkokiais makaronais :)

 Jau pakeliui į susitikimo vietą, trasoje, sutinku Šarą - treniruojasi bjaurybė :) vėliau sulaukiu Juliaus, kartu nuvarom pasiimt numerių, o paskui šiaušiu pas Kęstą. Vis šmėkščioja pažįstami veidai, paslapčiom niurzgu, kad pažįstami veidai bet ne apranga - na nejau sunku nors varžyboms užsidėt mūsų maikutes? Susivėlinu į mėgėjų startą, tad rungtynes žiūriu nuo chemijos instituto. Pagaliau kitame upės krante pamatau dviratininkų dešros pradžią. Šalia merso grūstis, tikras KM`as Stebėtina, bet grupė palyginti nedidelė ir iškart už jos jau matosi pirmieji "ereliai" - daug norintys, bet mažai galintys. Su šypsenėle stebiu, kaip lygumoje, pirmam rate jau vanoja atsistoję, nors priekyje dar tik laukia įkalnė ir goštauto gatvės atkarpa prieš vėją. Dar toliau pamažėl prasideda turistai - su miesto dviračiais, sunkiais, vidinėm pavarom. Dar kiti važiuoja su vaikais ant bagažinių. Smagu, kad bent jau kažkas teisingai supranta megėjų grupę - vietą, kur važiuoji savo malonumui, o ne tam, kad pasidžiaugt, jog būdamas kur kas didesnio pajėgumo patekai į top 50 už savęs palikęs turistus, jaunus tėvelius ir egzotiškus pensininkus. O jo, egzotikos tarp mėgėjų buvo nemažai :)

tai ir neįprastas tandemas ir Klaipėdos pensininkas Matas o kur dar nesuskaičiuojama galybė "švininių" dviračių už kelis šimtus lt? Ieškau savų, nesiseka. Adrijaus taip ir nepamačiau, užtat bendrom pastangom užmatėm Gražvydą :) pralėkė dar kažkas su velomanų maikute. smagu.

Varžybos

 Mišrainė starte. Gardų nerasta,tad numerių kaimynystė pati įvairiausia. Niekis, ne MTB - dėl trajektorijos kovot nereikia :) startas! tempas iškarto nemažas, pamirštu visus savo "neminsiu iš pradžių" ir varau nuo rato prie rato. Matau šone Julių išdidžiai varantį 1vs1 prieš vėją. Rėkiu, kad nesidraskytų ir sėstų kam ant rato (dabar savanaudiškai kirba mintis, kad galėjau nerėkt ir GAL finiše nebūtų tų ~20sec jo naudai :] ). Pirmą ratą taip ir pralėkiau - tai vienam tai kitam ant rato besėdint nerandant aiškios grupės ar trajektorijos. Antram rate pradėjo ryškėt grupelės, nebeliko "bandų" per visą kelią. Pradėjau jaust ritmą ir galvot su kuo čia važiuot bei rinktis tempą. Mačiau, kad ir Šaras ir Julius kažkur šalia, bet nesimatė nei Aurelijaus nei Kęsto. Dėl Kęsto iki pat kažkelinto rato buvau įsitikinęs, kad jis gerokai priekyje ir kiekvieną syk Goštauto apendikse keikiausi, kaip mes lūzeriškai varom, kad net jo nesugebu pamatyt. Kol pamačiau. UŽ mūsų. Trumpalaikė euforija, nes čia man buvo vienas iš tikslų - nenutolt labai nuo Kęsto. Toks orientyras ir savotiškas tempo rodiklis. Aurelijų pasirodo vaikigalis nuvertė nuo dviračio, dėl ko ir gavosi atsilikimas. Berods 4tam rate šalia atsirado mergina velomanų apranga, niekaip nesisekė atpažint, o ir ne tas galvoj buvo. Kaip vėliau paaiškėjo, pasirodo važiavom su Agne, užėmusia I vietą savo amžiaus kategorijoje ir II vietą absoliučioje moterų įskaitoje! vat tai tau. o dar manęs klausė kelintas ratas... Geras spurtas buvo jos paskutiniam rate, labai gaila buvo tokį ratą paleist, bet teko. Teko paleist ir Šarą ir Andrių ir visus, su kuriais iki to nelemto 5rato finišo važiavau. Nežinau kas nutiko, bet vienu metu dingo ir jėgos ir motyvacija. Vilkaus prospektu niekingais ~32km/h ir net nesistengiau bandyt prisivyt pabėgusių. Kažkur už lukiškių prisiminiau, kad Katedros aikštėje turi stovėt Diana, o toliau Irina su fotiku. Neturiu teisės tinginiaut! o tada nušvito smegenai, kad aš ištiesų tai ne pusiaukelę įveikiau, o šiek tiek daugiau, nes lyderiai jau ratu aplenkė. Užmyniau. Per tarką nulėkiau net šakės neatrakinęs ir už Mindaugo tilto pamačiau Šarą. Nieko daugiau aplink nesimatė, tad sutarėm dirbt dviese. Berods iki VCUP`o vežė mane, nes reikėjo atsigaut po spurto, o paskui teko darbuotis ir man. Prisiveja grupė, tempas neblogas, kabinamės. Įkalnėje kaip visad kojos įjungė turbo režimą, bet jau pasimokiau, kad neverta čia daug eikvot jėgų - ne MTB, paskui nebus kur pailsėt, juolab, kad nuo grupės nėra ko bėgt tik prisijungus. Sėdžiu ant full`o su 2,2-2,4 padangom ir klausaus liūliuojančio XC padangų dūzgimo.

 Goštauto apendikse matau Andrių - tolokai, bet nepanašu, kad tempas būtų didesnis nei mūsų. Įvertinu grupės greitį ir atstumą ir nusprendžiu, jog jei vytis, tai tik kitam rate, o šitam reik provokuot didesnį tempą. Sekančiam rate prie goštauto Andrių randu jau kur kas arčiau, tad sakau Šarui, kad už apsisukimo vysimės. Nepataikau su trajektorija ir žiauriai krenta greitis, bet jau nebesvarbu. Sakau Šarui, kad spurtuojam ir duodu anglių. Kiti grupėje ar pramiega ar patingi, bet iki Andriaus atminu vienas (Šaras pasirodo irgi neužsikabino. Vistik MTB sukimo momentas geresnis :] ).Pasiveju pačiu laiku - iki tilto, tad su vėju turėsiu kovot ne vienas. Iš paskos atidumia ir likusi grupė - kiek mačiau full`as atvilko :D bandau organizuot velomanišką, draugišką finišą - visiem trim vienoje eilėje. Beveik pavyko, nes bent jau su Šaru finišavom praktiškai greta, na o Andrius iškart už mūsų. Pagal preliminarius rezultatus labai gražią vietą gavau. beveik 1, tik su dviem nuliais gale :D prisukti planuoti 8 ratai ir įtilpta į planuotas 2h (1:53:53)

 šiek tiek gaila buvo, kad nepaspaudėm ir nebandėm išvažiuot į 9tą ratą, kol neaplenkė lyderiai, bet objektyviai žiūrint tas 9tas jau būtų buves kančia, o dabar buvo jėgų ir iki katedros numint ir šiaip pasivažinėt ir kabake pasėdėt ir dar namo grįžt nuo dviračio nulipant tik prie šviesoforų, bet ne įkalnėse :)

 graži šventė tiek dviratininkams tiek visiem vilniečiams

rekomenduoju užmesti akį į kolegų foto:

Andrėjaus, Valiaus, na ir aišku į Irinos, kuri nors ir negalėjo pati važiuoti bet visaip kaip prisidėjo prie mūsų visų geros nuotaikos :)

ypatingas dėkui visiem žiūrovams - plojusiems, rėkusiems, mojavusiems, valgiusiems blynelius Gedo prospekte (taip sukeldami nerealų seilėtekį), fotografavusiems ir netgi tiems, kurie jau tik gulėjo ant pievos šalia savo dviračių žirgų. Visa tai sudarė nepakartojamai savą atmosferą ir pridėjo jėgų paskutiniuose ratuose.

Ačiū!

Ačiū ir tau, kuris nepatingėjai šių eilučių skaityt ;)

 

 

kaip.tik.ten del.icio.us "pagaliau pasiekėm kelionės pradžią"

2010.08.13, 18:33

 Nesugalvojau geresnio pavadinimo kaip tos dienos auksine fraze tapusio pastebėjimo Šiauliuose.

Prie Auksinio Berniuko atvažiavom beveik laiku pakeliui sutikę dar vieną velomaną ir būsimo bendrakeleivio mamą :) vietoje jau buriavosi didžioji dalis žygeivių ir ką iki šiol prisimenu, tai pirmą įspūdį- "ogho kiek jų daug! Ooo Linas! ooo kitas Linas! Renata!Vitalka!Činesia(vėliau perkrikštytas į samurajų), Ženia, Karolis ir begalė kitų. Vienų matytų bendruose žygiuose, kitų tik kartais sutiktų varžybose ar klubo susirinkimuose, dar kitų pažįstamų tik iš forumo.

(foto:Tomo)

Aurelijaus tarp žmonių nesimatė, vadinasi vis dar gydosi gerklę. Šiauliai, kaip dviračių miestas, nepasišiukšlino ir surengė tikrą išlydėtuvių šventę: ir su duona ir su pramogom. Vietoje duonos gavome košės ir vandens (nieko nėr geriau, kai virš galvos negailestingai kepina saulė), na o pramogų būta dvejopų - mušamųjų grupė "Ritmas kitaip" ir policijos palyda per visą miestą. Lydėti tikrai buvo ką, pasijaučiau kaip turistinėje kritinėje masėje :)

 Išlydėti iš Šiaulių patraukėme į kryžių kalną pastatyti kryželio už visus LT dviratininkus.

(foto: Vitalkos)

Kryžiaus kalno foto bendros nuotraukos, nedidelė sumaištis ir jau šiek tiek pasibarstę traukiam link "absurdo muziejaus"(nemaišyti su Orvydų sodyba, kurią aprašysiu vėliau) - vienišo žmogaus, matyt tik jam pačiam suprantami meno kūriniai ir minčių vingiai baltom raidėm išrašinėti kur papuola. Populiariausiu objektu be abejo tapo šulinys :)

 Pirmoji nakvynė ties Linkaičiais, kur visiškai okupavom tvenkinio pakrantę. Kaip ir priklauso save gerbiančiai kompanijai okupaciją užtvirtinom iškeldami klubo vėliavą. Dėl iki šiol nežinomų priežasčių ketvirtą dieną pabaigėme bendra nakvyne Živilės palapinėje ir ryte artimai susipažinom su Zuikiu-Trypiku. Labai rekomenduoju,geriau nei bet koks žadintuvas :)

 Gerai prasidėjęs rytas vistik buvo nesusipratimų virtinės pradžia, pasibaigusi tuom, kad atsiskyriau nuo taip darniai važiavusių kompanjonų. Norėjosi pasimaudyt ir tiesiog patinginiaut per karštį, o vėliau jau atidirbt.

 Po nesėkmingu parduotuvės Skaistgiryje paieškos nutariau verstis su tuo, ką turiu ir su prielipa įsitaisiau ant karjero pakrantės. Netrukus čia atmynė ir Ginto kompanija, taip pat nusprendusi per karščius pailsėti. Stebėjome tolumoje nuo uolos bešokinėjančius vaikus ir žvengėm iš vaikinuko su jėgos aitvaru varantį per bangas, o paskui grįžtantį atgal jau karjero pakrante. Besiilsėdamas susiradau giliai užgrūstus žemėlapius(kadangi Šaras buvo mūsų defaultinis vedlys į žemėlapius ir aprašymus net nesivarginau dairytis) ir sudarinėjau maršrutą kur mint. Sudomino Juodeikiai dėl paminklo Vytautui Didžiąjam. Pelkes nutariau palikt tų pelkių gyventojams, žabalų ir visokio plauko musių jau buvau prisisotinęs iš anksčiau.

 Žvyrkelyje į Juodeikius vėl sutikau Arvydą, trumpam šnektelėjom ir vėl numynėm skirtingais keliais. Juodeikiai buvo paruošę porą siurprizų - netikėtai rastą tėvo Stanislovo kertelę ir molinio namo sienas. Prie tradicinės susitikimų vietos - šulinio sutikau dar vieną žygeivių kompaniją gryžtančią iš "Mūšos tyrelio" pelkės. Su kolega (abu su priekabom) šiek tiek pašnekėjom bendra tema apie priekabos vargus ir pradėjom su nerimu dairytis į dangų, kuris sparčiai temo. artėjo nemenkas debesėlis tad reikėjo skubėti. Su tuo skubėjimu tai keistai kažkaip gavosi. Belėkdamas 30km/h per tarkas pamečiau priekabos rato veržlę ir vistiek ties Veršiais gavau gausiai lietaus, tuo tarpu mano kraštietė Eglė su Violeta niekur neskubėdamos užsuko pas kažkokią bobutę ir saugiai ir sausai pratupėjo daržinėje. Jau Žagarėje nuo galimo peršalimo išgelbėjo Ginto kompanija autobusų stotelėje gaminusi arbatą :)

 Pasiekus stovyklą ir išsipakavus paaiškėjo, kad šiek tiek sušlapo žemėlapiai, o visa kita celofanas apsaugojo, tad apsiskalbęs ir pasistatęs palatkę gavau šaltibarščių (savo kompanijoje valgyt gamindavom paeiliui) ir persirengęs sausais rūbais buvau visai patenkintas praėjusia diena. Prielipos ratu nutariau pasirūpinti vėliau, juolab kad ratas palyginti tvirtai laikėsi ir su viena veržle (ech ta rusiška technika).

 Vakare dar žaidėm tokį keistą specialių kortų žaidimą "uno". Specifiškumas pasireiškė tuo, kad ko gero nebuvo nei vienos partijos, per kurią kas nors ko nors nepakeistų taisyklėse. po kažkelintos partijos nutariau tiesiog nebesigilint :) Dar buvo latvijos pasienis, figūrinis balansavimas ant priekinio rato (važiavimo šlapiom basankėm su klipsiniais pedalais pasekmė) ir, liudininkų teigimu, efektingas tėškimasis ant asfalto priešais atvažiuojančią greitušę. O tik spėjo praeit šonas po Šiaulių. Šaro bulvės naktipiečiam ir miegot.

Sekanti diena įsiminė dėl pietų ant klinčių karjero krašto, kamanų rezervato ir beprasidedančio bardako su akim. Tos dienos įrašas dienraštyje žiauriai trumpas ir gerai pamenu kodėl. Na bet yra kaip yra. Kelionėje turi būti visko. Netgi ir visiškai tuščių dienų, kokia buvo stovyklavietėje ties Viekšniais, Ventos ir Virvytės upių santakoje - nepaprastai graži vieta. Tokia graži, kad pratunojau ten visą likusią dieną, kai didžioji dauguma keliavo pas žolininkę Jadvygą, į žvėrinčių ir vėl maudėsi lietuje. Pasidėjau šią dieną kažkur stalčiukyje ir būtinai savo atsiimsiu. Pas tuos vilkus tiesiog būtina apsilankyt.Trečias kartas turėtų nemeluot. Na bet pasilikęs stovyklavietėje turėjau progos pabendraut su Tomo(jau kito) ir Ingos šeimyna, pasiklausyt įspūdžių iš jų kelionės pas kaimynus latvius ir estus. Taipogi pasitikau Aurelijų, kuris pagaliau prisijungė prie mūsų žygio. Vakarop akis pradėjo gerėt ir tamsų vakarą pasaulis ėmė šviesėti. Tada dar nežinojau apie dar vieną išbandymą, gulintį po celofanais, už palapinės. Dar nežinojau, kad ryt man spręsis tolimesnis kelionės likimas. Tad tą vakarą surengėm nedidelį durniaus turnyrą su Julium. Rezultate abu likom durniais, o kuris didesnis tai ne taip jau svarbu :)

 

(bus daugiau)

(pradžia, pabaiga)

 

kaip.tik.ten del.icio.us Ilgai svajotas ir lauktas žygelis. Intro.

2010.08.04, 23:06

 

 

Startas. Pažįstamos vietos, nauji įspūdžiai. Ne vieną ir ne du syk gludintas asfaltas ir įprastas mašrutas pašilaičiai-spaudrūmis atrodo visiškai kitaip. Iškelta galva žiūriu į žmones stotelėje, nes viduje kunkuliuoja dvigubas džiaugsmas - ATOSTOGOS!!!TURISTIAKAS!!!

 Pagaliau. Tiek lauktas, tiek planuotas ir netgi šiek tiek prisibijotas (ar spėsiu susiruošt ar viską turėsiu ar paskutinę akimirką nesulūš priekaba/dviratis ir t.t.). Bet aš jau kelyje, viskas palikta anapus slenksčio o po espanderiais supakuota tik tai, ko man tikrai reik(ar bent taip manau).

Jausmą sustiprina pamažėl besirenkantys pakeleiviai. Turistai spaudrūmio pievelėje trečiadienio ryta atrodo kiek keistai, bet nemanau, kad kam nors iš mūsų tai buvo įdomu. Bent jau mane svaigino ta mintis, kad važiuojam pro Pilaitę ne eilinio giro deSudervė ratuko prasukt o į išsvajotąjį žygį, kad svajonė virsta kūnu ir konkrečiais kilometrais. Manau tą akimirką galėjo siautėti liūtis su perkūnijom ir vistiek būčiau laimingas kaip vaikas, pirmą syk vedamas į kokį zoologijos sodą. Beja, užbėgant už akių liūties gavom per žygį ne kart ir reikia pripažint tai buvo vienos smagesnių kelionės atkarpų įveiktos su dainom, pašvilpavimais ir visokiom atrakcijom.

Idėja apie priekabą-prielipą buvo gera. Detalės (disbalansas lygsvaros išlaikyme, besitrinantis ratas į tvirtinimo mechanizmą, baimė, kad kur nors kas nors sulūš[ne be pagrindo,kaip vėliau paaiškėjo], sunkios įkalnės) ateina palaipsniui. Bet, kaip berods Linas(o gal Evaldas?) sakė tai tik prototipas, serijinę gamybą paleidžia po šimtų test-drive`ų, tad ko norėt. Stačiau va bank dar net neišdalinus kortų ir sakyčiau išėjau laimėtoju. Viena buvo aišku nuo pat pradžių - prielipa teikė džiaugsmo ir savotiškumo mūsų visam būriui ir be jos ko gero vienu prieskoniu būtų mažiau.

 Pirma diena praėjo taip, kaip norėčiau, kad būtų ir likusios: su pajuokavimais, su vaizdais, su lengvo pamynimo ir gabalais varginančių atkarpų, po kurių taip smagu pūkštelt vandenin. O vakarus dar tobulinsim ir tikiuos suteiksim priežasčių Živilei neit 9val miegot :)

Tokia paskutinė pastraipa pirmos dienos įraše kelionės dienoraštyje.

Antra diena pasitiko žvyrkeliais, karščiu ir mašalais. Dažniausiai viskuo iškart. Bėgau aš tais žvirkeliais. nuo mašalų, nuo dulkių, nuo mašinų. Bėgdavom link miestelių, asfalto ir šulinių oazės karščio ir dulkių dykumose. Kartą pabėgt nepavyko, nes tarp tokių oazių pasirodo netgi fūrų (tikrų, ne dviratinių) sutikt galima. o kai tokia parsineša ant bbz kiek belieka tik dulkėm kosėt ir akinius su gertuvės vandeniu plaut. Mašalai puotauja. O aš dar uodais skundžiaus Jonavos žygelyje...Ech, gyveni ir mokaisi. Iš tos dienos įstrigo ko gero Kėdainiai - didelesnis civilizacijos centras privertęs laukti pietų kokią pusantros valandos. Tiesa pasižiūrėti ten tikrai buvo į ką, tad galvos labai nesukom, nors į nakvynės vietą atvažiavom jau temstant ir palapines statyti teko vis pasišviečiant. Užtat maudėmės beveik pilnatyje!

 Dienoraštyje pasirašęs pastabą, kad vistik bent kartais nuo tų mašalų žvyrkeliuos nebėgt ir nepalikt mūsų ištvermingosios merginos, nes ką gali žinot, gali kitą syk Šaro šalia ir nebūt po galingo "chain suck`o" Ir iki šiol prisimenu tvenkinius. Kaip aš iki jų lėkiau, kaip vijausi Juozą su Šaru, kad nesugalvotu praleist maudynių. ech geras vandenėlis ten buvo, nors ir teko ieškoti šaltesnių vietų arbatos ežere :D

 Trečia diena buvo skirta mano mažų svajonių išsipildymui.

Aukščiausią ir ilgiausią Lietuvos geležinkelio tiltą Lyduvėnuose svajojau aplankyt jau nuo tos akimirkos, kai pirmą syk apie tai sužinojau. Sudėliojęs šios vasaros planus jau buvau beprarandąs viltį, bet, "šiam pasauly visko būna" ;) Šiek tiek gaila, kad užsikabaroti ant viršaus dvi tvoros ir vaizdo kameros nepalieka jokių galimybių ir vistik statinys unikalus ir gniaužia kvapą. Next stop - Mijo viadukas :) Dubysoje pasigedau gylio, tačiau medžių pavėsyje radau šaltų duobių, kuom iki soties prisimėgavau. Dar bandėm apmokestint pro šalį plaukiančius baidarininkus, bet dviratinių šortų už uniformą nepripažino, tad "chaltūra" nepavyko.

 Antra maža svajonė buvo Šiluva. Nelaikau savęs religingu žmogum, tačiau ši vieta mane domino. Manau tam daug įtakos turėjo kadaise buvusi komandiruotė su bendradarbiu, kilusiu iš šių kraštų. Tiek istorijų tada prisiklausiau, kad trauką išsaugojau ilgam. Pasikeitė miestelis nuo tada, kai važiavau pro šalį - sutvarkytas, iščiustytas. Vienas kiemas netgi labai gražiu kampeliu paverstas su malūnu ir prūdu aplink jį.

 Dėl nesilaiujančio karščio šokoladinis "miau" dingdavo mano skrandyje smegenims dar nespėjus apdorot kelintas buteliukas čia buvo. Šiluvoje netgi teko proga išsimaudyt vonioje pas gerus žmones. Tiesa vonia buvo lauke ir todėl vanduo baisiai šiltas, tad užteko tik suvilgyt buff`ą ir apsiraust veidą. Pirmyn į kelią.

Tiek dejavę dėl karščio prisišaukėm tikrų tikriausią liūtį. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Liūtis geram laiko gabalui įkalino mus Tytuvėnuose, kur palankiai susiklosčius aplinkybėm pietus pasidarėm ne visai įprastoje vietoje - vienuolyne. Kompetetingi žmonės sako, kad tokio grožio bažnyčių ir vienuolynų kompleksą galima rast nebent Italijoj. O čia...Tytuvėnai. Va tau ir kaimas.

Lietaus netiesioginės dovanos tuom nesibaigė, nes pakeliui į nakvynės vietą dar užtikom šviežiai nuplautą serbentų lauką. Laukas šalia žvirkelio, tad karštuoju laiku stoti ten ko gero nei vienam mintis nešautų, bet po lietaus... Šviežiai nuplautos uogos tiesiog viliojo jas nuskint. vat ir prisivalgėm :) Pakeliui, beros Pašiaušėj užradom bent jau mūsų kelionėje pačio pigiausio alaus. 8 laipsnių, pilstomo, bet užtat už 1,60lt/bokalas. Tiesa Linas šį mūsų džiaugsmą vėliau sugadino pareiškęs, kad jų kompanija buvo radusi alaus už 1,45lt/bokalas. Na ir gerai, Pašiaušės užtat stipresnis! nuo to stiprumo matyt iš kažkur kojose jėgų atsirado, tad žiūrint į laikrodį pamažėl užmyniau. Susitarėm susitikt Kurtuvėnų kempinge o aš užsibrėžiau spėt ten nusigaut iki administracijai nueinant miegot. Susivėlinau vistiek. užtat pasikalbėjau ko gero su visom jų centre buvusiom praktikantėm, nes nei viena nemokėjao...lietuviškai. Jau ko ko, bet kad ties Šiauliais reiks anglų kalba pasitelkt norint nakvynę(rezervuotą) susiveikt tai jau nesitikėjau. Kur nors Plungėj ar Telšiuos tai jo, ten jau "užsienis" :D Rezultate atsibeldė prižiūrinti moterėlė ir berods vokietaitė(ar prancūzaitė. nors iš snukelio tai vokietė). vietą gavom, likusi komapnija jau irgi suko ienas į kempingą, o Evaldas, žadėjęs mus čia surasti pasiliko kažkur ties Kelme.

Vėl gavom lietaus ir šį syk vanduo grasino sušlapint ne iš viršaus, o prisėlinti iš apačios, per palapinių dugnus. Maniškis pingvinas atlaikė tokius nedorus kėslus ir išmiegojau sausas, tačiau antrą syk į kurtuvėnus su palatke nevarysiu. kemperiams ten vieta, ne palapinėms. BET karštas dušas, virtuvė ir skalbimo mašina su džiovykle verta ir pažliugusios pievos ir moškių. Užskaityta!

Na o ryte tobulu dvirtakiu iki Šiaulių (beja ties Šiauliais pirmą syk pamačiau "gulinčius policininkus" ant...dviračių tako) ir daug daug dviratininkų šalia auksinio berniuko. Oficialus žygis aplink Lt prasideda.

 

 

bus daugiau.

ir teksto ir foto :) tikiuosi :))

 

tęsinys, paskutinioji aprašymo dalis

| 1 | 2 | 3 | 4 | 5 | 6 | 7 | 8 | 9 | »