kaip.tik.ten del.icio.us jamam Dzūkus 2 arba darom tradiciją.

2010.11.09, 23:26

būna tokių savaitgalių, po kurių labai labai norisi ilgesnių ar trumpesnių atostogų.

Nepamenu kaip buvo 2009, bet šiemet tai oi oi kaip norėčiau poros dienų poilsio. Nesupraskit klaidingai - viskas buvo gerai, alko patiekalų jei kas ir padaugino, tai tikrai ne aš (asmenys redakcijai žinomi :D ), nakvynės palapinėje pasekmių taip pat nesijaučia, na o iš beprasidedančio žiemos miego pažadintos kojos kaip ir atsigavo :) tik va ir keltis pirmadienį sunku buvo ir neužmigt grįžtant iš naujų velomanų išventinimo neišėjo. Beja sveikinimai naujai iškeptiesiems! Darbai juda greičiau iš inercijos, nes būsena tokia, lyg kas būtų vidury nakties iš palapinės ištraukęs. Taip ir čia - tik džiaugsmai prasidėjo, o jau namo. Na bet apie viską iš pradžių.

 O pradžia buvo anais metais, kai tada tik keturi tankistai (neskaitant "kirminiuko") išplaukėm Ūlos šturmuot, bei su dviračiais dzūkijos miškų naršyt (įspūdžiai čia). Matyt pernykščiai įspūdžiai buvo tinkamai prareklamuoti, tad šiemet susirinko beveik minia - 14 žmonių :) Jei ne pažadukai kauniečiai (:p) žmonių but buvę ir dar daugiau. Tiesa, būkim biedni, bet teisingi - Tomas iš Kauno nepatingėjo atvažiuot ir įsimaišęs į mašinų koloną pakeliui į vietą sukelt nemažai diskusijų mūsų ekipaže kas čia toks prisiplakė prie mūsų :) Beigi buvo atstovas ir iš gimtosios Ukmergės. Pagerėjo situacija ir su merginom - turėjom netgi tris undines-velomanes džiuginusias mus, vyrukus, savo šypsenomis, skardžiu juoku ir foto reportažu :)

 žygio idėja nuo pernai išliko nepakitusi -pirmą dieną baidarės, su pietumis nakvynės vietoje bei sustojimais prie įdomių vietų (o įdomi vieta gali būti ir nuvirtęs medis ir pusiau panirusi arba ant kelmo pakibusi baidarė :D), na o antra diena sėdam ant dviračių. Ūla gerokai patvinusi, tad iš esmės plaukimui paįvairinti teko patiems pramogų ieškot. Ką mes ir darėm :) Matydami, kad plaukimas gali taip ir likti sausas su Aurelijum nusprendėm imtis iniciatyvos ir sakyčiau pusiau pavyko. Pusiau, nes vandens į baidarę prisėmėm tik pusę. Kitais metais teks kartot :) Einoro vis dar neužpatentuotas kojų vaakumavimo būdas užtikrintai gelbėjo nuo vandens ir šalčio, na ir šiaip šalta nebuvo ;)

 vakarinė programa pasilieka tik tarp joje dalyvavusių :) juolabiau, kad šios rašliavos autorius vos ištvėrė pats pirmas miegot nenuėjęs :D Tiesa šašlų sulaukiau! su kuo save ir sveikinu, bei dėkoju ištvermingiems tų šašlų kepėjams (man antram malkų krovimui ko gero kantrybės neužtektų...)

 o va naktinė programa jau kur kas įdomesnė ir verta aprašymo idant ateities kartos neturėtų klaidingų iliuzijų :) Kol vieni buržujai miegojo pusnuogiai ir langus prasidarę kiti gi rezgė planus kaip čia tą šilumą per kokį langelį į savo mašiną nusivedus. Vienas palapinės gyventojas paryčiais į pirtį pabėgo, kiti gi skirtinguose kampuose kantriai susišildyt bandė. Asmeniškai aš padariau išvada, kad kokį užpakalį beturėtum, kažkodėl rudenį jis antras po kojų šalt ima. Tad sekantį syk pukinę kaldrą reiks dėtis vietoje kilimėlio, o ne ant savęs. Na ir aišku nieko nėr geriau už mamoms megztas vilnones kojines :) Merginos, kaip ir žadėta berods išsimiegojo šiltai (arba kukliai nutylėjo apie nepatogumus) na ir morčiaus kankinamų katinų kažkaip nesigirdėjo...kiba Einoro knarkimas nubaidė? :D

 Paryčiais užsiėmėm laužo kūrimu ir pusryčių gaminimu, beigi dviračių remontu, nes tas pats redakcijai žinomas asmuo baisingai norėjo išvengti važiavimo dviračiais :) Turint Dainių kompanijoje manau net ir rėmo sulaužymas gali nepadėt, tad nutrūkusi grandinė buvo mikliai pataisyta ir 12 11 dviračių bei 13 12ka žmonių pajudėjo dzūkijos keliais. Taip taip, klaidos čia nėra, nes turėjom ir šiokios tokios egzotikos - tandemą!

 kai tiek daug žmonių ir nėr aiškaus plano, tai visad atsiranda improvizuotų nuvažiavimų į kairę ir "darbo frakcijose" :D Kur Renata nusivedė Dainių ir kompaniją, tegu pati pasakoja, o kur mus nuvedė Artiomas deja deja papasakot negaliu -aš ne gamtininkas ir ne vietinis, o takelių ten pažimėtų nėra. užtat yra medžiai skersai kelio, pelkės vanduo per visą takelį, minkštų samanų, smėliuko, slidžių šaknų ir vienas gaisrininko bokštelis su labai gražiu vaizdu. nesakau, kad mes ten buvom ar važiavom(bo inspektoriai sako irgi internetą skaito), bet buvo gerai :)

dar miškusoe vos Aurelijaus nepraganėm - tik yra o šast ir nebėr. ir ūkavom kaip pelėdos ir švilpėm kaip razbaininkai ir vardu šaukėm - nėr žmogaus. Vat kas būna, kai žmogus dviratį pasikeičia - ne takais, o iš miškų tankumynų išlindo. Iš kitos pusės kad Julius savo noru į nepramintą mišką lys, kai Vitalka ant kelio liko irgi niekad nebūčiau pasakęs. Ech ir ko tik tuose dzūkijos miškuose nenutinka...

 buvo smagu ir noriu dar. tai kur tos mano atostogos?

 

p.s. nuotraukos (bus papildyta):

Renatos

Vitalkos

Lauryno

 

kaip.tik.ten del.icio.us ne apie dviračius

2010.10.19, 17:49

 kažkaip pritrūkau rašymo. Ne tai, kad nerašyčiau visai, bet vat to, rašymo sau, dėl savęs, šiaip, koketavimo žodžiais be jokių išankstinių ir naktinių planų ir be tikėtinų ar neprognozuojamų rezultatų, vat tų blevyzgų kažkaip vienu metu pasigedau. Nes rimtos mintys karts nuo karto aplanko, neretai ir susidėlioja į atskiras pastraipas, o kai kada netgi su pretenzijom į kažką rimtesnio, bet... tas dažniausiai būna ryte, kai veiksmas vyksta kad ir tik pusiau pramerktom akim, tačiau pasiutėliško džiazo ritmu, kur jau ten rašymui. "Paskui" pavirsta į "bl. kur tas asilas čia lenda/kokio bb. ta bobšė taip ilgai krapštosi prie vairuotojo?" (nelygu koks transportas pasirinktas) ir good bye my lover. good bye my friend. Kartais šiek tiek gaila, nes norėtųsi grįžt, kaip pabėgusį sapną pastvert už uodegos ir primerkus akį pabandyt įsivaizduot kas bus toliau. Šioje vietoje juokuosi viduje, nes prisimenu kažkurio filmo epizodą kai berods psichiatras savo pacientui liepia užrašinėt sapnus ir tas sąžiningai vos tik pramerkęs akis griebia šalia gulintį sąsiuvinį ir rašo. Chmm gal ir man kokį sąsiuvinuką po čiužiniu pasidėt? Mažu gautųsi kokios pasakaitės iš po čiužinio? :)

 yep. tikrai mes visi išprotėję. Tik ne visi dar ištirti.

 grįžtant prie džiazo, tai pastaruoju metu užsikabinęs už relax.fm šiaip džiazas ir klasikinis rokas (kiekvienos valandos vidurio rubrika "klasikinio roko legendos") man jau seniai prie dūšios, bet dabartinis gyvenimo tempas ir ši radijo stotis idealiai atitinka

kaip.tik.ten del.icio.us match point (žygio aplink Lietuvą aprašymo paskutinė dalis)

2010.09.13, 20:21

A state in a game where a player can win the entire match by winning the next point. Often used in tennis.

 Taip sako wiki. O aš girdėjau (klausydamas U.Eco "Fuko švytuoklę"), jog būna tokie momentai gyvenime, galimybės, skirtos išbandyti tave. Ir per tokias galimybes tu tik vėliau sužinai kas esąs. Nes jei neišnaudoji tuo metu pasitaikiusios galimybės, tai taip ir liksi visą gyvenimą bailiu. Nesvarbu, kiek ateityje adekvačių galimybių išnaudosi ar ką nuveiksi, nes visad giliai širdyje žinosi, kad tą konkrečią dieną tu žengei žingsnį atgal (knygos dalis, kurioje vienas iš pagrindinių veikėjų (berods Casaubon`as, o gal Belbas)prisimena savo vaikystę ir mūšį tarp griovio ir takelio vaikėzų gaujų).

 Viena tokių dienų man buvo penktosios dienos rytas, kai aptikau, kad niekur nevažiuojant pasirodo sugebėjo lūžti prielipos kryžmė. Mechanizmas, atsakingas už posūkius ir stabilų prielipos laikymąsi. Nusviro rankos. Iš pradžių varžtas, paskui akis, dabar šitai? tuo metu mintys buvo ne pačios linksmiausios. Bet savo pobūdžiu gana įvairios :) buvau be pradedąs galvoti ar sugebėčiau baigti kelionę jei visą tašę kabinčiau sau ant nugaros. Į blaivų protą atvedė Linas, priminęs, jog iki Mažeikių tikrai netoli, o ten jau tikrai ką nors sugalvosiu. Išbyrėjusius kryžmės guolius šiaip taip sudėjau atgal o mechanizmą apraišiojau virve (ech tos vaikystėje skaitytos knygos, kuriuose herojai niekada neišeidavo į žygį nepasiėmę virvės). Tapau tikra fūra pagal posūkio kampą -dviejų juostų kelyje gal kelkraštį kabindamas ir apsisukčiau :) Vis dar tebeašarojančia akimi patraukiau į Mažeikius susitaręs su komanda, jog pasiskambinsiu ir pranešiu naujienas, jei tokių bus. Niekam nesakiau, bet tada važiavau su tokia mintim, kad jei pirma randu geležinkelio stotį, o ne servisą, tai važiuoju namo. Geležinkelio bėgiai pasitaikė pirmi, bet namo negrįžau. Tiesiog nusprendžiau, kad šiandien ne ta diena, kai gyvenimo šūdai turi užpilti akis (kad ir tiesiogine prasme).

 Servisą, kuris sutaisytų prielipą radau tik iš trečio bandymo,bet sutvarkė viską atsakančiai ir "sportininkams-turistams nemokamai". Maloni smulkmena. Pamažėl vėl susirinko mūsų ištikima kompanija ir papietavę picerijoje miesto centre patraukėm tolyn pagal maršrutą. Beja, civilizacija Mažeikiuose iškrėtė mažytį pokštą - pietavom savais įrankiais, kadangi padavėja nesugebėjo atnešti pakankamo kiekio :) vat tau ir didmiesčio aptarnavimas :))

Tos dienos vinimi galima drąsiai vadinti bandymą persikelti per Vaduvos upę ties Lieckava (kaip vėliau išsiaiškinom bristi reikėjo per čia). Kažkas rado ir perbrido

kai tuo tarpu mes, su pakeliui sutikta kita kompanija, šunkeliais nublūdijom iki Latvijos, tada pasivaikščioję pievom atkakliai ieškodami brastos, kurs jos niekada nebuvo ir neturėjo būt, grįžom tuo pačiu keliu atgal ir galų gale persikėlėm per hidro elektrinę(!)  Na o desertui buvo vakarienė degalinėje, su vaizdu į Mažeikių naftos gamyklą. Miesto vaikams pritrūko naftos produktų kvapo. Manyčiau tinkamiausias pavadinimas šiai teminei vakarienei. Ką galvojo tos degalinės budinti operatorė išlieka paslaptimi :)

 Na o toliau grįžimas su švilpuku ir dainom, nes kitaip per lietų ir neminama. Tiesa švilpukas buvo naudojamas ne ritmui palaikyti (kaip kad būna irklavimo treniruotėse) o įspėjimui apie artėjančias mašinas. Iš galo mūsų vorą prižiūrintis Šaras sušvilpdavo, pamatęs prisivejantį transportą, kad susirikiuotume į darnią eilę. Per tokią liūtį, kuri mus skalbė beveik iki pat Rienavo įžiūrėti kažką buvo tikrai sudėtinga, o išsižioti- baisu (nes labai lengvai galėjai prigerti :D )

Rienave gavom židinį batų ir kojinių išsidžiovinimui, karštų barščių Aurelijaus palapinėje, šildančių žalių devynerių iš mano kišenės, kaitrų laužą "tušonkių" stovykloje ir gerą kompaniją. Deja visų tą naktį nutikusių nutikimų pasakoti negaliu, bet įvykį su žibintuvėliu du žmonės prisimins ilgam :)

 Ryte buvo ekskursija po Renavo dvarą (8ryto!!!! -bepročiai!!!) ir paskui "grožio miegas", nes mes su Aurelka nutarėm tokį ankstyvą metą niekur nevažiuot, o prisijungt vėliau. Tad kompanija išbildėjo į Žemaičių Kalvarijas, o aš pagaliau išsimiegojau kaip ir priklauso per atostogas :)  Sedoje nutarėm papietaut ir nelauktai sutikom forumo temos "žvaigždę" - Laurą, kuri vis ieškojo kur tas busikas, kur mūsų daiktus veš :)))

Smagiai papietavę nusprendėm paįvairint savo kelią ir iki didžiausio Lietuvos akmens (Barstyčių milžino) važiuoti žvyrkeliu. Galiu pasakyt, kad gabalas to žvyrkelio buvo tikrai nepakartojamas :) stambi skalda, palaidas ir klampus žvyras, ekskavatoriai pašonėje ir be prasidedantis lietus, grasinantis paverst kelią į vientisą košę. Na bet kliūčių ruožas įveiktas, smagiai prasinešta beveik ganyklų takeliais (beja labai geros būklės), pakeliui stabtelta pas močiutę vandens (pagal klasikinę aferistų taktiką: vienas užklausia kur čia akmuo taip nukreipdamas žmogaus dėmesį, kai kitas "eina vandens". Kai post factum nuvažiavom kelis šimtus metrų juokavom, kad neduokdie tai bobutei koks šaukštas dings - taigi viskas - garantuotai mus apkaltins :D )

 Fotosesija prie "akmenuko" (tą syk lankyto du kartus, bėgiojant nuo lietaus),

 

pietūs vidury miško esančioje kaimo turizmo sodyboje, kurioje kainos kaip vidury Vilniaus senamiesčio.

na ir pro Kaukolikus(!) link Apuolės piliakalnio kur mūsų laukė šeštoji nakvynė. Sustojimas Kaukolikuose ko gero įstrigo visiem tuo metu ten buvusiems, kai vietinis savo žemaitišku dialektu aiškino sezono aprangos ("pažiūriekit kap jūs atruodot, taigi šalta, numirsit"), lietuviškos politikos ("prezidentė tai gera buoba - jai perduokit lienkiejimus, o va Kubilą tai.... "), na ir pabaigai dar bandęs parduoti mums grybų :)

 Nakvynė niekuo neišsiskyrė iš kitų (na nebent ypatingu aromatu ir komfortu, nes radom šviežiai nupjauto šieno, kurio kas netingėjo ir laiku spėjo galėjo pakankamai prisikraut po palapine ir karališkai išsimiegot :] ), bet va rytas prasidėjo plojimais iš debesų išlindusiai saulei ir džiovykla ant tilto turėklų :) netgi buvo galima išvysti pilvus džiovinančius pingvinus!

 

 Na o toliau - Mosėdis!

 

Mosėdis mums pasirodė vertas aplankymo netgi du syk. Nemenkos įtakos tam turėjo kavinukės, po akmenų muziejumi, bulviniai blynai ir labai skanus vietinis alus :)

Akmenų muziejaus ekspozicija tikrai verta dėmesio o jau parkas parkas... grožis. Lietus nutraukė mūsų bandymus pasivaikščioti tarp uolienų iš pačių įvairiausių kraštų -Gotlando salos, Švedijos pakrantės, Baltijos jūros dugno ir t.t

 

 

 

Apskritai šią kelionės dalį vadinčiau kaip ypač akmeningą - Orvydų sodyba, Puokės akmuo, Mosėdis, riedulynas ir akmeniniai pasatai ar tvoros. Tad kažkuriam kaime aptikę žmogų, skaldantį akmenis pernelyg nenustebom - matyt pas juos tai taip pat įprasta, kaip ir malkų kapojimas :)

 Įstrigo ir grįžimas į Šventąją. Abu vakarai. per rūką, vakarėjančio dangaus fone, beveik visiškai tuščiam kelyje. Lyg laukinės gamtos vaiduokliai grįžtantys į civilizacijos irštvą.

O taip Šventoji buvo blogai, labai blogai. Jaučiausi kaip tas vilkas narve - norisi bėgti kuo toliau ir urgzti ant visų ir visko kas susiję su tuo erzeliu ir bordeliu. Nespėjęs išnirt iš rudeniškai šaltos nakties jau vėl norėjau atgal. Toliau nuo barų erzelynės ir neono "šilumos", o kur dar elitinė publika išeiginius treningus pagaliau pakeitusi į gariūninius džinsus. Kiekviena sekundė toje dūzgiančioje minioje prilygo nebent mašalų draugijai tvankiame miško keliuke. Skirtumas tik tas, kad nuo šitų nebuvo kur dingt, nes blaškėmės ieškodami kuria kryptimi reikia važiuoti link stovyklos ir visi sutikti velomanai kaip susitarė rodė skirtingas kryptis :D būna vakarų kaip tyčia :)

Turėtą laisvą dieną Šventosios kempinge išnaudojom grįžimui į Mosėdį ir Orvydų sodybos lankymui. Visiškas "atsirovimas". Dėl per didelio energijos pertekliaus netyčiom užsimezgė karas keliuose. Jame aktyviai dalyvavo Julius, Šaras na ir aš aišku :) Neapsieita ir be "civilių" aukų - Živilės ir jos vaikino (ir nepasisek tu man taip žmogui :DDDD ). Tiesa skubu nuraminti, jog kariaujama buvo su varnalėšų "kibikais", tad kraujo nebuvo pralieta. Juolab, kad lakstant dviračiu 30-50 km/h ne taip lengva pataikyt :D Prie militaristinės tematikos puikiai įsipaišo ir tankas Orvydų sodyboje. Išrinktas iki nebeišardomų dalių. ką darysi... vistiek smagu buvo palandžiot.

po visų kelionių ir įspūdžių nenumaldomai artėjo paskutinis vakaras su paskutiniu laužu šiam žygyje. Sunku tą vakarą aprašyt ne kiek dėl išblėsusių įspūdžių, kiek dėl žodžių trūkumo. Būna akimirkų, kurių negali aprašyt, nors berods turiu gabumų iš nieko priskaldyt vežimą malkų. Ką ten vežimą...du vežimus! o čia- niekaip. Parašau - ištrinu. Nes Liną Vainių trypiantį vietoje ir dainuojantį "Esu aš mažas piemenėlis/Man patinka pievų gėlės -/Šitokio didumo!" reikia pamatyt ir išgirst, nes "kalaviją" reikia kelt kartu su visais prie laužo, nes kai nemoki žodžių reikia mintyse keiktis ir bent jau niūniuot. ir nieko čia daugiau neparašysi - tiesiog reikia būt. Yra gyvenime akimirkų neaprašomų, žodžiais nenusakomų ir pirštais neparodomų, tik išgyvenamų. Kartais tik tą vienintelį sykį, kai esi ten, kur ir norėjai būt.

 

pabaigai.

 esu bevilitškas pažadukas :) ne iš blogos valios, greičiau iš to nesibaigiančio sūkurio idėjų, planų ir tunto minčių. Tad ir žadėto "prielipos" pristatymo nebus. Galėčiau nebent teisintis nuotraukų nebuvimu ir pačios prielipos numatoma evoliuciją į prielipą v2.0, tad teks apsiribot tik šia nuotrauka:

 

dar manęs daug kas klausia iš kur gimsta tokie žygiai, kaip surandami tokie nuostabūs kompanionai ir aplamai KAIP ČIA TAIP???? o viskas labai paprasta. Kelionės, kaip ir šis žygis prasidėjo nuo velomanai.lt forumo skilties "kelionės" . Šio žygio pradžia, būsimų žygeivių abejonės ir labiau patyrusių patarimai, džiaugsmai, bei nesitvėrimas kailyje kada pagaliau pajudėsim su pavieniais giliais atodūsiais, kad šiemet nepavyks ir daug daug įspūdžių, nuotraukų, padėkų, susižavėjimo plykstelėjimų ir šiaip smagių pasisakymų rasite čia. Kitais metais vėl judėsim aplink LT, tad jei tik yra noro prisijungt - nurodytame forume ieškokite temos "žygis aplink Lietuvą 2011" ;) na bet šito daugumai sakyti jau nebereik ;)

p.s. mūsų kompanijos paparacių darbus galima rasti čia: Juliaus ir Šarūno (1,2) būtų smagu, jei dėl nuotraukų naudojimo susitartumėte su autoriais ;) man tuo požiūriu pasisekė - atsipirkau pažintimis ir pažadu aprašyti visą mūsų šlaistymąsį

 

žygio pirma ir antra dalys

 

 

| 1 | 2 | 3 | 4 | 5 | 6 | 7 | 8 | 9 | »