po vakarykščio jazz gyvai, po daug visokios muzikos jau netaip gyvai ir su truputi skaudančia galva pas mane dabar groja va šitas ir man px, kad gal kaimynam nepatinka.
man visada buvo, tebėra ir greičiausiai bus sudėtingiausia perteikti tai, kas galvoje. Užtat myliu žmones, kuriem daug aiškint nereikia, kurie skaito iš akių ar mato neparašytus žodžius. Priklausomas aš nuo jūsų. Buvau, esu ir greičiausiai būsiu.
o! St. Germain... liuks. ir taip užsimerki ir taip lenkt linkt linkt. rašyt apie muziką yra iškrypimas, reikia jos klausyt
šiandein žiūrėjau į savo raudonas akis ir nieko nesigailėjau.nesvarbu aks buvo padaryta ne taip arba ko nebuvo padaryta visai. jei taip nutiko, vadinasi taip reikėjo, o jei neprisimenu, tai greičiausiai ir nereikia. užtat ant desktopo iš po vakar liko dar vienas Jievos kurinys.
Coldplay, kaip ir dauguma kitos muzikos mano gyvenime atsirado atsitiktinai. Berods "Clocks" (nereali salsa versija čia ) buvo ta pirmoji daina, kuri užkabino. Užkabino ir pasiliko. Apaugo sentimentais, prisiminimais ir tos senosios dainos jau skamba kitaip. Kaip mano vienas garbaus amžiaus sulaukęs draugas (tikiuos turiu teisę šį žmogų taip vadint) sako "nesuprantu aš tų jūsų visų technikų, gal ir ištiesų tas garsas jūsų jaunoms ausims gražesnis, o aš jau klausau pirštais, kurie maigo mano visai nugrotą akordeoną".
Visas albiumas dar tik siunčiasi (žinau. Nusipirksiu, jei tik pasirodys to vertas), o viena iš pagrindinių to albiumo dainų "Violet Hill" skamba kaip tas nugrotas akordeonas...tik kapitaliai restauruotas. Kažkokios pirminės jėgos šioje dainoje yra, visai kaip "rush of blood in to the head", bet tuo pačiu ir coldplay būdinga lyrika (ar bent aš taip galvoju) vis dar greta ir tuo aš džiaugiuos.
chillout