kaip.tik.ten del.icio.us Dzūkų džiaugsmai 2013

2013.11.12, 18:47

 

 

 Vanduo nuplauna emocijas, o dzūkiškos samanos sugeria rūpesčius. Pokalbių amplitudė nuo visko iki nieko ir malonios fizinės pastangos - seni, laiko patikrinti ingredientai. Keletas naujų prieskonių ir dzūkiško džiaugsmo viralas gatavas. Užtaisas, kurio stiprumo dar niekam nėr pavykę išmatuot ir kurio rezultatą sužinai tik šiam susivirškinus dalyvių sielose. Jei kaip tikri džiaugsmoholikai ateina ir prašo dar- vadinasi pavyko.

Sveikinu su penktaisiais "Dzūkų džiaugsmais" ir ačiū, kad yra dėl ko juos organizuoti. Iki pasimatymo kitais metais!

kaip.tik.ten del.icio.us jamam Dzūkus 2 arba darom tradiciją.

2010.11.09, 23:26

būna tokių savaitgalių, po kurių labai labai norisi ilgesnių ar trumpesnių atostogų.

Nepamenu kaip buvo 2009, bet šiemet tai oi oi kaip norėčiau poros dienų poilsio. Nesupraskit klaidingai - viskas buvo gerai, alko patiekalų jei kas ir padaugino, tai tikrai ne aš (asmenys redakcijai žinomi :D ), nakvynės palapinėje pasekmių taip pat nesijaučia, na o iš beprasidedančio žiemos miego pažadintos kojos kaip ir atsigavo :) tik va ir keltis pirmadienį sunku buvo ir neužmigt grįžtant iš naujų velomanų išventinimo neišėjo. Beja sveikinimai naujai iškeptiesiems! Darbai juda greičiau iš inercijos, nes būsena tokia, lyg kas būtų vidury nakties iš palapinės ištraukęs. Taip ir čia - tik džiaugsmai prasidėjo, o jau namo. Na bet apie viską iš pradžių.

 O pradžia buvo anais metais, kai tada tik keturi tankistai (neskaitant "kirminiuko") išplaukėm Ūlos šturmuot, bei su dviračiais dzūkijos miškų naršyt (įspūdžiai čia). Matyt pernykščiai įspūdžiai buvo tinkamai prareklamuoti, tad šiemet susirinko beveik minia - 14 žmonių :) Jei ne pažadukai kauniečiai (:p) žmonių but buvę ir dar daugiau. Tiesa, būkim biedni, bet teisingi - Tomas iš Kauno nepatingėjo atvažiuot ir įsimaišęs į mašinų koloną pakeliui į vietą sukelt nemažai diskusijų mūsų ekipaže kas čia toks prisiplakė prie mūsų :) Beigi buvo atstovas ir iš gimtosios Ukmergės. Pagerėjo situacija ir su merginom - turėjom netgi tris undines-velomanes džiuginusias mus, vyrukus, savo šypsenomis, skardžiu juoku ir foto reportažu :)

 žygio idėja nuo pernai išliko nepakitusi -pirmą dieną baidarės, su pietumis nakvynės vietoje bei sustojimais prie įdomių vietų (o įdomi vieta gali būti ir nuvirtęs medis ir pusiau panirusi arba ant kelmo pakibusi baidarė :D), na o antra diena sėdam ant dviračių. Ūla gerokai patvinusi, tad iš esmės plaukimui paįvairinti teko patiems pramogų ieškot. Ką mes ir darėm :) Matydami, kad plaukimas gali taip ir likti sausas su Aurelijum nusprendėm imtis iniciatyvos ir sakyčiau pusiau pavyko. Pusiau, nes vandens į baidarę prisėmėm tik pusę. Kitais metais teks kartot :) Einoro vis dar neužpatentuotas kojų vaakumavimo būdas užtikrintai gelbėjo nuo vandens ir šalčio, na ir šiaip šalta nebuvo ;)

 vakarinė programa pasilieka tik tarp joje dalyvavusių :) juolabiau, kad šios rašliavos autorius vos ištvėrė pats pirmas miegot nenuėjęs :D Tiesa šašlų sulaukiau! su kuo save ir sveikinu, bei dėkoju ištvermingiems tų šašlų kepėjams (man antram malkų krovimui ko gero kantrybės neužtektų...)

 o va naktinė programa jau kur kas įdomesnė ir verta aprašymo idant ateities kartos neturėtų klaidingų iliuzijų :) Kol vieni buržujai miegojo pusnuogiai ir langus prasidarę kiti gi rezgė planus kaip čia tą šilumą per kokį langelį į savo mašiną nusivedus. Vienas palapinės gyventojas paryčiais į pirtį pabėgo, kiti gi skirtinguose kampuose kantriai susišildyt bandė. Asmeniškai aš padariau išvada, kad kokį užpakalį beturėtum, kažkodėl rudenį jis antras po kojų šalt ima. Tad sekantį syk pukinę kaldrą reiks dėtis vietoje kilimėlio, o ne ant savęs. Na ir aišku nieko nėr geriau už mamoms megztas vilnones kojines :) Merginos, kaip ir žadėta berods išsimiegojo šiltai (arba kukliai nutylėjo apie nepatogumus) na ir morčiaus kankinamų katinų kažkaip nesigirdėjo...kiba Einoro knarkimas nubaidė? :D

 Paryčiais užsiėmėm laužo kūrimu ir pusryčių gaminimu, beigi dviračių remontu, nes tas pats redakcijai žinomas asmuo baisingai norėjo išvengti važiavimo dviračiais :) Turint Dainių kompanijoje manau net ir rėmo sulaužymas gali nepadėt, tad nutrūkusi grandinė buvo mikliai pataisyta ir 12 11 dviračių bei 13 12ka žmonių pajudėjo dzūkijos keliais. Taip taip, klaidos čia nėra, nes turėjom ir šiokios tokios egzotikos - tandemą!

 kai tiek daug žmonių ir nėr aiškaus plano, tai visad atsiranda improvizuotų nuvažiavimų į kairę ir "darbo frakcijose" :D Kur Renata nusivedė Dainių ir kompaniją, tegu pati pasakoja, o kur mus nuvedė Artiomas deja deja papasakot negaliu -aš ne gamtininkas ir ne vietinis, o takelių ten pažimėtų nėra. užtat yra medžiai skersai kelio, pelkės vanduo per visą takelį, minkštų samanų, smėliuko, slidžių šaknų ir vienas gaisrininko bokštelis su labai gražiu vaizdu. nesakau, kad mes ten buvom ar važiavom(bo inspektoriai sako irgi internetą skaito), bet buvo gerai :)

dar miškusoe vos Aurelijaus nepraganėm - tik yra o šast ir nebėr. ir ūkavom kaip pelėdos ir švilpėm kaip razbaininkai ir vardu šaukėm - nėr žmogaus. Vat kas būna, kai žmogus dviratį pasikeičia - ne takais, o iš miškų tankumynų išlindo. Iš kitos pusės kad Julius savo noru į nepramintą mišką lys, kai Vitalka ant kelio liko irgi niekad nebūčiau pasakęs. Ech ir ko tik tuose dzūkijos miškuose nenutinka...

 buvo smagu ir noriu dar. tai kur tos mano atostogos?

 

p.s. nuotraukos (bus papildyta):

Renatos

Vitalkos

Lauryno

 

kaip.tik.ten del.icio.us "pagaliau pasiekėm kelionės pradžią"

2010.08.13, 18:33

 Nesugalvojau geresnio pavadinimo kaip tos dienos auksine fraze tapusio pastebėjimo Šiauliuose.

Prie Auksinio Berniuko atvažiavom beveik laiku pakeliui sutikę dar vieną velomaną ir būsimo bendrakeleivio mamą :) vietoje jau buriavosi didžioji dalis žygeivių ir ką iki šiol prisimenu, tai pirmą įspūdį- "ogho kiek jų daug! Ooo Linas! ooo kitas Linas! Renata!Vitalka!Činesia(vėliau perkrikštytas į samurajų), Ženia, Karolis ir begalė kitų. Vienų matytų bendruose žygiuose, kitų tik kartais sutiktų varžybose ar klubo susirinkimuose, dar kitų pažįstamų tik iš forumo.

(foto:Tomo)

Aurelijaus tarp žmonių nesimatė, vadinasi vis dar gydosi gerklę. Šiauliai, kaip dviračių miestas, nepasišiukšlino ir surengė tikrą išlydėtuvių šventę: ir su duona ir su pramogom. Vietoje duonos gavome košės ir vandens (nieko nėr geriau, kai virš galvos negailestingai kepina saulė), na o pramogų būta dvejopų - mušamųjų grupė "Ritmas kitaip" ir policijos palyda per visą miestą. Lydėti tikrai buvo ką, pasijaučiau kaip turistinėje kritinėje masėje :)

 Išlydėti iš Šiaulių patraukėme į kryžių kalną pastatyti kryželio už visus LT dviratininkus.

(foto: Vitalkos)

Kryžiaus kalno foto bendros nuotraukos, nedidelė sumaištis ir jau šiek tiek pasibarstę traukiam link "absurdo muziejaus"(nemaišyti su Orvydų sodyba, kurią aprašysiu vėliau) - vienišo žmogaus, matyt tik jam pačiam suprantami meno kūriniai ir minčių vingiai baltom raidėm išrašinėti kur papuola. Populiariausiu objektu be abejo tapo šulinys :)

 Pirmoji nakvynė ties Linkaičiais, kur visiškai okupavom tvenkinio pakrantę. Kaip ir priklauso save gerbiančiai kompanijai okupaciją užtvirtinom iškeldami klubo vėliavą. Dėl iki šiol nežinomų priežasčių ketvirtą dieną pabaigėme bendra nakvyne Živilės palapinėje ir ryte artimai susipažinom su Zuikiu-Trypiku. Labai rekomenduoju,geriau nei bet koks žadintuvas :)

 Gerai prasidėjęs rytas vistik buvo nesusipratimų virtinės pradžia, pasibaigusi tuom, kad atsiskyriau nuo taip darniai važiavusių kompanjonų. Norėjosi pasimaudyt ir tiesiog patinginiaut per karštį, o vėliau jau atidirbt.

 Po nesėkmingu parduotuvės Skaistgiryje paieškos nutariau verstis su tuo, ką turiu ir su prielipa įsitaisiau ant karjero pakrantės. Netrukus čia atmynė ir Ginto kompanija, taip pat nusprendusi per karščius pailsėti. Stebėjome tolumoje nuo uolos bešokinėjančius vaikus ir žvengėm iš vaikinuko su jėgos aitvaru varantį per bangas, o paskui grįžtantį atgal jau karjero pakrante. Besiilsėdamas susiradau giliai užgrūstus žemėlapius(kadangi Šaras buvo mūsų defaultinis vedlys į žemėlapius ir aprašymus net nesivarginau dairytis) ir sudarinėjau maršrutą kur mint. Sudomino Juodeikiai dėl paminklo Vytautui Didžiąjam. Pelkes nutariau palikt tų pelkių gyventojams, žabalų ir visokio plauko musių jau buvau prisisotinęs iš anksčiau.

 Žvyrkelyje į Juodeikius vėl sutikau Arvydą, trumpam šnektelėjom ir vėl numynėm skirtingais keliais. Juodeikiai buvo paruošę porą siurprizų - netikėtai rastą tėvo Stanislovo kertelę ir molinio namo sienas. Prie tradicinės susitikimų vietos - šulinio sutikau dar vieną žygeivių kompaniją gryžtančią iš "Mūšos tyrelio" pelkės. Su kolega (abu su priekabom) šiek tiek pašnekėjom bendra tema apie priekabos vargus ir pradėjom su nerimu dairytis į dangų, kuris sparčiai temo. artėjo nemenkas debesėlis tad reikėjo skubėti. Su tuo skubėjimu tai keistai kažkaip gavosi. Belėkdamas 30km/h per tarkas pamečiau priekabos rato veržlę ir vistiek ties Veršiais gavau gausiai lietaus, tuo tarpu mano kraštietė Eglė su Violeta niekur neskubėdamos užsuko pas kažkokią bobutę ir saugiai ir sausai pratupėjo daržinėje. Jau Žagarėje nuo galimo peršalimo išgelbėjo Ginto kompanija autobusų stotelėje gaminusi arbatą :)

 Pasiekus stovyklą ir išsipakavus paaiškėjo, kad šiek tiek sušlapo žemėlapiai, o visa kita celofanas apsaugojo, tad apsiskalbęs ir pasistatęs palatkę gavau šaltibarščių (savo kompanijoje valgyt gamindavom paeiliui) ir persirengęs sausais rūbais buvau visai patenkintas praėjusia diena. Prielipos ratu nutariau pasirūpinti vėliau, juolab kad ratas palyginti tvirtai laikėsi ir su viena veržle (ech ta rusiška technika).

 Vakare dar žaidėm tokį keistą specialių kortų žaidimą "uno". Specifiškumas pasireiškė tuo, kad ko gero nebuvo nei vienos partijos, per kurią kas nors ko nors nepakeistų taisyklėse. po kažkelintos partijos nutariau tiesiog nebesigilint :) Dar buvo latvijos pasienis, figūrinis balansavimas ant priekinio rato (važiavimo šlapiom basankėm su klipsiniais pedalais pasekmė) ir, liudininkų teigimu, efektingas tėškimasis ant asfalto priešais atvažiuojančią greitušę. O tik spėjo praeit šonas po Šiaulių. Šaro bulvės naktipiečiam ir miegot.

Sekanti diena įsiminė dėl pietų ant klinčių karjero krašto, kamanų rezervato ir beprasidedančio bardako su akim. Tos dienos įrašas dienraštyje žiauriai trumpas ir gerai pamenu kodėl. Na bet yra kaip yra. Kelionėje turi būti visko. Netgi ir visiškai tuščių dienų, kokia buvo stovyklavietėje ties Viekšniais, Ventos ir Virvytės upių santakoje - nepaprastai graži vieta. Tokia graži, kad pratunojau ten visą likusią dieną, kai didžioji dauguma keliavo pas žolininkę Jadvygą, į žvėrinčių ir vėl maudėsi lietuje. Pasidėjau šią dieną kažkur stalčiukyje ir būtinai savo atsiimsiu. Pas tuos vilkus tiesiog būtina apsilankyt.Trečias kartas turėtų nemeluot. Na bet pasilikęs stovyklavietėje turėjau progos pabendraut su Tomo(jau kito) ir Ingos šeimyna, pasiklausyt įspūdžių iš jų kelionės pas kaimynus latvius ir estus. Taipogi pasitikau Aurelijų, kuris pagaliau prisijungė prie mūsų žygio. Vakarop akis pradėjo gerėt ir tamsų vakarą pasaulis ėmė šviesėti. Tada dar nežinojau apie dar vieną išbandymą, gulintį po celofanais, už palapinės. Dar nežinojau, kad ryt man spręsis tolimesnis kelionės likimas. Tad tą vakarą surengėm nedidelį durniaus turnyrą su Julium. Rezultate abu likom durniais, o kuris didesnis tai ne taip jau svarbu :)

 

(bus daugiau)

(pradžia, pabaiga)

 

| 1 | 2 | 3 | 4 | 5 | 6 | 7 | 8 |