kaip.tik.ten del.icio.us Turistinis po Lietuvos provinciją. Labanoras ir Aukštaitijos RP

2014.08.31, 15:18

 Įrašą pradėsiu vienos vandeniu ir obuoliais mus vaišinusios močiutės žodžiais: "Buvau mieste kažkada - nepatiko, čia kur kas geriau".

 Kai pirmą sykį Rolandas pakvietė aplankyti Dubingius, jau tada virptelėjo kažkas viduje - kokį grožį turime už miesto ribų. Tą dieną įveikti berods 140km buvo atgaiva sielai (bet tikrai ne sėdimajai), smagus pabėgimas iš miesto. Taip jau reguliariai bėgioju nuo 2008m. O šiais metais pagaliau išdrįsau pats suorganizuot grupinį pabėgimą.

Pagal planą turėjo būti 8 dienos Labanoro ir Aukštaitijos regioniniuose parkuose, su dulkėtų žvyrkelių ir gaivių miško keliukų išbandymais, palapinių ir laužo romantika, bei prisvilusių puodų grandymo ežero pakrantėje. Realybėje šio gėrio buvo kiek mažiau, tačiau ir tų dienų pakako atitrūkti nuo miesto ir mūsų "pirmo pasaulio problemų".

 Dar žygio planavimo stadijoje supratau, kad šį syk prioritetas mažesnei, pažįstamų žmonių kompanijai, tad ir viešumo nebuvo daug - siūliau tik iš džiaugsmų serijos pažįstamiems žmonės, draugams ir šviežiai atrasto LKA keliautojų klubo forumo nariams (visada reikia palikti nedidelę angą šviežiam vėjo gūsiui - niekada negali žinot kokio gėrio atneš). Sakyčiau gavosi optimalus skaičius bendrai keliaujančių žmonių - vis dar sutelpantis į nepažymėtas stovyklavietes ir pakankamai didelis, kad jaustis saugiai.

 Kaupdamasis šiam įrašui niekaip neapsisprendžiau kokiu keliu eiti. Nes man tokie žygiai visada nešasi dvejopą užtaisą - vidinį, kai yra tiesiog sunkiai objektyviai nusakomas jausmas (geras arba blogas) ir išorinį vizualinį, kur jau kur kas lengviau įvardint kas buvo gerai, kas nelabai. Paprastai su tuo antruoju yra gan paprasta ir...nuobodu. Galima būtų aprašyti kiekvieną dieną, kiekvieną įkalnę, kiekvieno žvyrkelio tarką, kiekvieną aplankytą medį, piliakalnį ar nerastą laumės duobę. Tuomet skaitantysis galės trumpam užsimerkt ir įsivaizduot, kad ir jis mynė tais žvyrkeliais, stovėjo po medžiais ar jautė gaivų vėją ant piliakalnio. Kai R.Gavelis pasakytų - būtų gražus kelionės protezas, kopija. O man norėtųsi, kad visi tie internetų komentarų niurzgos patys apsilankytų 5 trobų kaime, kur žolė atrodo su žirklėmis nukarpyta, bažnyčios nukeltos nuo torto (arba išskaptuotos iš uolos), ežerai nutapyti o gulbės jose iš gražių vaikystės pasakų.

 Išvažiavus iš miesto viskas kitaip, gal tik alkoholikai daugmaž tie patys. Nors ir jų baimės kitokios. Va Ginučiuose užkliuvo margos vėliavos ir vyrų aptempti dviratininkų šortai. Susirūpino vyriškiai kas čia per paradas, bet išgelbėjo keliautojų klubo užrašai ant vėliavų. Mažų miestų maži muziejai ir didelės širdies žmonės juose. Arba mažos parduotuvės Inturkėje pardavėja pavaišinusi kava ir ledais tiesiog šiaip sau, nes "man tokia nuotaika ir norėjosi jus pradžiugint". Galit įsivaizduot kažką panašaus mūsų išdidžiuose didmiesčiuose?

 Pakuodami daiktus ties jau 3 metus kaip nugriuvusiu tiltu tarp Asalno ir Asalnykščio ežerų sutikome mamą migdančią savo vaikutį su SEL dainomis.

Maži miesteliai gyvena savo ritmu tad ne sykį teko skubėti į 19h užsidarančias parduotuves, o vieną sykį teko minti papildomus 2*12km iki Ignalinos, nes visur kitur arba buvo uždaryta arba tiesiog nebuvo jokios parduotuvės. Beveik visur siūlė obuolių ir beveik visuose miškuose radau riešutų (dažnai juos skindavau tiesiog važiuodamas-tiek daug jų yra).

 Kelionės planą ir aprašymą rasite įrašo apačioje, tačiau turiu įspėti, kad mes daug improvizavom ir jei važiuočiau antrą syk tai tiek prie aprašymo ir plano nevargčiau. Kur kas geriau turėti detalų planuojamos važiuoti vietovės žemėlapį ir GPS (rekomenduoju OsmAnd). Kompo ekrane puikus kelias realybėje pasirodo intensyviai naudojamas, o žemėlapyje esantis neaiškus žvyrkelis pasirodo esąs puikiausia trasa per mišką su bruknėmis pakelėse. Džiugina, kad išnuomotos poilsiavietės privatininkams dažnai būna tinkamai paruoštos ir tikrai negaila tų kelių litų už sutvarkytą aplinką. Vieną sykį apsistojome gana vėlai ir tik įsikūrę pastebėjome skelbimą, kad stovyklavietė mokama. Paskambinus telefonu kitoje pusėje buvo girdėt aiški abejonė ar verta dėl tokios grupelės važiuot :)

 Kai kur buvo justi aiški komercija (Dubingių žirgynas) kitur jautėsi tiesiog žmogiška šiluma ir meilė savo darbui (Jūros muziejus Salake, A.Hrebnickio muziejus Rojuje), Labanoro parko direkcijai riebus minusas kad nesirūpina tokiu gražiu kraštu. Turistinė trasa aplink Asveją tikrai nepritaikyta "atsitiktiniams turistams", o ten toks grožis! Aplamai turizmo centrai matyt dirba tik statistikai - darbo dienomis, darbo laiku, savaitgaliais nedirbama arba dirbama sutrumpintu laiku. Susitarti dėl lankymo- neįmanoma (palyginimui: žvejybos muziejus, jūros muziejus priėmė ne darbo metu, susitarus telefonu). Turistai provincijoje laukiami paprastų žmonių (visiem įdomu iš kur ir kur keliaujam, smalsesni pasiklausinėja ir kas tokie ir kodėl dviračiais ar nesunku ir t.t.), tuo tarpu valstybinėms institucijoms matyt esam tik papildomas rūpestis. Bent jau kol nereikės susirinkt rinkliavos lankytojo bilieto pavidalu.

 Baiminausi, kad visos gražesnės vietos bus privatizuotos, tvorom aptvertos ir nebus kur apsistot. Taip nėra. Žinoma, reikia nebijot pavažiuot maža plona linija GPS žemėlapyje, nesitikėt smėlėto kranto važiuojant į miškingą vietovę arba... nesitikėt, kad pavėsinė, lieptelis ir paruošta laužavietė bus už ačiū ;) žodžiu viskas tvarkoje su mūsų kraštu ir visos baimės yra tik sėdint prie kompiuterio. Nebijokit keliauti, nebijokit improvizuoti, nekeikit žvyrkelių tarkos, nes tie žvyrkeliai dažnai veda į nuostabius miestelius kuriuose gyvena vertėjos ir pas jas jau 20metų atostogaut važiuojantys vokiečiai. Gražu toje mūsų Lietuvoje. Jei tik išeis - kitais metais vėl kartosiu, tad draugaukim ir keliaukim kartu ;)

žygio aprašymas (tik jei norėsite vadovautis juo - susisiekite su manimi, turėsiu komentarų)

Tautvydo B nuotraukos iš žygio

 

 

 

kaip.tik.ten del.icio.us Džiaugsmų serija

2012.03.10, 19:11

Kas tai?

Kiekvieno metų laiko kažkoks akcentinis renginys, galima sakyt sezono vinis. Aktyvus sportas glaudžiai susijęs su dviračiais, smagiai praleistu laiku geroje kompanijoje. Kai kurie "džiaugsmai" jau susiformavę ir mažai koreguojami ("pajūrio džiaugsmai", "dzūkų džiaugsmai"), kiti visai švieži ("Vištos džiaugsmai") arba koreguojami atsižvelgiant į laisvas dienas ar norimą krūvį ("Joninių džiaugsmai"). Džiaugsmų serija orientuota į žmones, kuriems svarbiausia aktyvus laisvalaikis, gamta ir kompanija, o ne minkšta lova ar asfaltuoti dvirtakiai. Kilometrai niekada nėra lemiantis veiksnys, tačiau tai ir ne išvykos į Trakus kibinų ir alaus ;) Pastaruoju metu daugėja dalyvių, dažnai skiriasi pajėgumai, tad ima atsirasti praktika formuoti dvi kompanijas - pajėgesnę ir labiau turistaujančius. Kiekvieno pasirinkimo laisvė kur lieti prakaitą :) Kaip ir priklauso "vinukui" nei vienas "džiaugsmas" neapsieina be savų, "įskaitinių" punktų, kuriuos senbuviai dažniausiai jau žino ir laiko garbės reikalu užvyti naujoką į įskaitinį kalną ar nusileist įskaitiniu žuvintakiu (žiūr. bonusinį Vilnelės šturmavimą žiemos sezono metu). Renginiai laisvai prieinami visiems norintiems (prioritetas "velomanų" klubo nariams ir jiems prijaučiantiems), kur kiekvienas atsako už save. Kiekvienam naujokui primigtinai siūlome perskaityti įspūdžius, panagrinėt nuotraukas ir kilometražus bei objektyviai įvertinti ar tai jūsų jėgoms :)

 

Kada?

Pavasaris.

"Pajūrio džiaugsmai".

Kiekvienų metų balandžio antra pusė.

 

Būsimos džiaugsmų serijos užuomazga. Startas 2010-02-21 "velomanuose", kai pirmą syk paminėta Einoro idėja griebt Pajūrį (Neringa+Klaipėdos miškai). Po diskusijų oficialiai pirmieji "pajūrio džiaugsmai" įvyko 2010 balandžio 24-25 dienomis. Viso sudalyvavo 8 žmonės (Einoras, Renata, Vitalka, Dainius, aš, Ženia, Tomas, Justas [ratata]). Išvažiavom ~2:30 su busu ir 1 lengvąja. Įspūdžiai forume, mano įspūdžiai. Foto čia ir čia

Pirmieji pajūrio džiaugsmai atmintyje įsirėžė kaip pusiau romantinė išvyka su prakaito druskos prieskoniu. Kažkuo panašus jausmas, kai ilgai ilgai šokinėji per bangas šiek tiek vėsioje jūroje vasarą. Išlendi pavargęs, šiek tiek svaigstančia galva, bet laimingas kaip vaikas šokolado gavęs. Tokia jau ta mūsų Kuršių nerija - svaiginanti ir nepaleidžianti lyg mėlynojai (nežinai ar čia mėlynės tokios skanios, ar gailis galvą apsukt baigia). Tuometiniai sunkumai ir nepatogumai per tuos kelis metus kažkaip nunyko atmintyje ir tapo visai nesvarbūs. Tad vėl, kaip nepailstantis Jahovos liudytojas, kartoju - važiuojam į pajūrį. Jei sušalt, tai tik nuo jūrinio vėjo, jei gulėt iš nuovargio, tai tik ant pajūrio pušynų samanų, o jei nebeįmint į kalną, tai tik į raganų kalną Juodkrantėj ar Nidos įskaitinį. Tik pajūryje galim išliet kibirą prakaito ir norėt sugrįžt dar ir dar.

 

Vasara.

"Joninių džiaugsmai"

Birželio 22-23 su nedideliais nukrypimais.

 

 

O prasidėjo viskas kaip Einoro ir Vitalkos pasiblūdyjimai miškais Vilnius-Jonava. Legendos apie tą kelionę iki šiol pasakojamos savuose rateliuose žygiuose prie laužų, kai buvo galvojama apie nakvojimą miške susikūrus laužą taip, kaip stovi - be miegmaišių, palapinių...Taip gimė planas masėms. Pirmam išvažiavimui 2010.06.24 buvo sudarytos dvi grupės: bekelės mylėtojai ir asfalto draugai. Tas planas "masėms" tai skambiai, aišku :) Na bet bent jau pas mumi (26" arba XC) tai ten visi nesusipratėliai dar iki Dūkštų būtų nubyrėję :D Vienas tų džiaugsmų, kur motyvacija yra viskas. Ne fizinis pasiruošimas, o motyvacija. Ir pakantumas uodams. Šitiems iki šiol negaliu atleist ir pamiršt. Įspūdžiai, foto: 28", 26"
 O va pernai metų važiavimas patiko kur kas labiau - nebuvo karšta ir išvengiau uodų :)
foto reportažas
Pats dėl kitų reikalų pernai sudalyvavau atkarpoje tik iki Ukmergės, tad ir įspūdžių nedaug. Vis dėlto šį džiaugsmelį vadinčiau sunkiausiu iš džiaugsmų serijos, kadangi važiuojant su grupe nelabai yra kur patrumpint, maršrutas ilgas ir nepasiplausi pusiaukelėje: "ai nebenoriu". Jei numatytas persikėlimas per Šventosios upę, tai tokiems kaip man (~173cm ūgio) būna papildomo adrenalino brist per sraunią upę su dviračiu ant kupros. Bet vaizdai verti to vargo, tad ir vėl paparčio žiedo ieškoti linkęs su dviračiu.


"Vištos džiaugsmai" arba MTB Vištytis.

Vasaros pabaiga.

 

(foto pasiskolinau iš: http://fix.blogas.lt/)

Šviežiausias įvykis džiaugsmų serijoje, užgimęs po neaplankytų kalniukų "Žygio aplink Lietuvą" baigiamojoje kelionėje. Pradžia 2011.09.10-11
Tarptautinis džiaugsmas, nes aplankoma Lenkija, o nakvojam kaimynės Rusijos kaimynystėje (per ežerą matyti Sovietskas).
foto čia, čia ir čia
Labai, labai :) Netgi lenkai labai :) Nepamenu ar lenkų kavinėj alus skanus buvo, ar kad mūsų blevyzgas suprato, bet užskaitau tą maitinimo įstaigą. Na o reljefas ten superinis! Noriu dar! Patiko kempingas "viktorija" (didelių nuolaidų nepadarė, tai užteks tik paprasto paminėjimo) - tvarkosi, statosi skoningai ir nedarkant aplinkos. Jų kaimynai su preciziškai nukarpyta veja ir džipais ant tos vejos patiko kur kas mažiau. Pasienis su pasieniečiais įneša savo šarmo. Na ir mūsiškis asfaltuotas kelias Lenkijos pusėje pereinantis į duobėtą miško keliuką taip pat sukelia teigiamus jausmus krūtinėje:) Šitam džiaugsme akcentas, ko gero, ant sukilimų - lenkų kalvos aukštos, stačios, o atsiveriantys vaizdai verti prakaito liejimo.

Ruduo.

"Dzūkų džiaugsmai" (jamam dzūkus baidarėm ir dviračiais).

rugsėjo pb./spalis/lapkritis

 

  Džiaugsmų serijos baigiamoji išvyka. Simboliška, kad Dzūkų išvyka atsirado netgi anksčiau nei pajūrio džiaugsmai. Tačiau iš pradžių tai turėjo būt tiesiog smagi vienkartinė kelionė apjungiant baidares ir dviratį. Patiko, nutarėm kartot, o paskui ir vėl. Labai nereklamuojant pasiekėm tokį masiškumo lygį, kad pirminėje pirtelėje tiesiog nebe sutilpom ir teko dairytis didesnių plotų. Dzūkai man asmeniškai asocijuojasi su miegojimo lauke sezono uždarymu (pirmą kartą miegojau miegmaišyje verandoje, antrą ir trečią syk palapinėje [su vilnonėm kojinėm ir pūkine kaldra :D]). Po paskutinės išvykos daliai žmonių, ko gero, Dzūkų džiaugsmai asocijuosis ir su riedančiom ašarėlėm (humoras bus tinkamai suprastas tik siauram ratui žmonių ;) ). Šiuose kraštuose neišvažiuot į miškus yra didžiulė nuodėmė ir jei vietiniai renka grybus per grybavimo čempionatus (ir vistiek palieka vieną kitą voverušką), tai ne vietiniai ieško pamestų takelių, kilnojasi per upelius ar maklinėja po Čepkelių raistą. Įvairiausių takų takelių ir daugybė maršrutų variacijų daro šį žygį kiekvieną kart vis kitokį ir savaip nepakartojamą. Mažai keičiasi tik pirmos dienos baidarių keliai - deja, naujų upių neišsikasi, tad tenka plaukt tomis pačiomis.

 


Pradžia 2009.09.26-27, aprašymas, dalyviai 4 (Aurelijus, Einoras, Vitalka, aš)
Antra išvyka 2010.11.06-07, aprašymas, dalyvių 14ka, foto: čia, čia ir čia  
Trečia išvyka 2011.10.08-09, dalyvių 15, foto: čia ir čia + video

Bonus:

Žiemos sezonu, jei tik leidžia gamtos sąlygos, plaukiam/nardom baidarėmis Vilnele ;)
foto, video.

 

Pabaigai.

Savo rašliavų nelaikau kažkuo, kuo būtų gaila dalintis, tad jei šis aprašymas jus įkvepia panašiems žygiams - imkit ir naudokit, tačiau labai prašau gerbt fotografus, kurių nuotraukas čia randate. Jei norite naudoti jų nuotraukas saviems tikslams - rašykit komentaruose ar bandykit susisiekti patys. Tai nėra taip sunku ir tikrai bus malonu nuostabių nuotraukų autoriams jei nagalai nesisavinsite svetimo darbo ;)

 

ačiū, kad ištvėrėt tiek skaitymo :D

kaip.tik.ten del.icio.us Maratonų taurė. Pasiruošimas Vilniaus etapui

2011.06.16, 23:23

Disclaimer: skirta dviratininkams, kurie žino ko čia atėjo ir apie ką kalba :)

 

Šiai dienai (ketvirtadienis, 06.16) trasoje daug palaido smėlio, yra vietų, kur arba reikia žinot kaip važiuot arba turėt gerus dviračio valdymo per smėlį įgūdžius, kitaip vargsit :) paguoda, kad tokių vietų nedaug  (tikrai trumpesnės atkarpos nei pvz Druskininkų ilgoji smėlėta įkalnė). Vienintelė šlapia vieta -upelis. Na gal dar maitinimo punkte vandens gausit. arba iš dangaus, jei vistik organizatorių sutartis dėl gerų orų baigėsi.

 šiandien paturistavom su Šarūnu ir turiu šiek tiek vaizdinės medžiagos, kuri sudomins tuos, kurie negalėjo išbandyt trasos.

Pradžia. Smėlėtas takas pradžioje trasos.

Čia turim keletą pasirinkimų:

 

a)važiuojam su visa liaudim ir kapanojamės smėlyje. Privalumai: jei pasiseks yra kietesnės dangos takelis dešinėje, arčiau pievos, ten smėlyje neklimpsit ir galėsit lenkt klimstančius, bei pirmam posūkyje patogiai įvažiuosit į mišką. Trūkumai: minėtas takelis siauras, o norinčių bus daug. Sunku bus ką aplenkt, jei priekyje bus lėtesni, teks važiuot per pakilimą:

 

 

 

b) važiuojam šaligatviu (NE GATVE!). Šaligatvį organizatoriai legalizavo, ten siauras, bet kieto grunto takas, labai viliojanti alternatyva. Pliusai: kieta, lygu, greita. Minusai: plotis max. dviem dviračiams, nušoksit ant gatvės - pasišventęs tam reikalui paparacis "nušaus" ir gaunat diskvalifikaciją.

 

c) pieva. takų ten nėra, bet važiuot galima. visą atkarpą varyt ant greičio rizikinga, nes yra akmenų, tikėtina ir duobių.

ką daryti planuoju aš? elgtis pagal situaciją. Tikėtina, kad važiuosiu didelėje grupėje ir teks balansuoti tarp smėlio ir pievos. ant šaligatvio nesirausiu, paliksiu jį antram ratui, kai bus visi išsimėtę.

toliau nieko naujo. tik teisingai kirskite pirmą gatvę - ten reikia tiesiai, statmenai gatvei per griovį!

 

 

manau bus žmogus, bet jei nebūtų nesigundykit kirst kampo per autobusų stotelę - tai oficialiai nelegalu ir draudžiama, o mums nereikia sukčiaut, kad būti geriausiems ;) griovio nuo gatvės į mišką nesibaiminkit - smagus ir nepavoingas. Viražuose netingėkit mint ir pakraipyt dviračio, kad neužkliūt už krūmų. Pasistenkit toje vietoje nieko nepraleist, kad į smelėta nusileidimą įvažiuot pirmiems. Toliau jau viską matėt video, kurį forume įmečiau. Buvo klausimų dėl alternatyvaus takelio nusileidimo dešinėje. Verta ten važiuot tik tada, jei pagrindiam take spūstis. Nes tame takelyje lygiai tas pats smėlis, o gale nuvažinėtas skardis tiesiai į smelėtą duobę, kur sudėtinga išlaikyt pakankamą greitį ir įsukt į trasą. Pagrindiniu nusileidimu greičiau ir patogiau. Toliau pasirinkimas: pėsčiom per tiltelį

(kvietkis žadėjo kliūčių, kad nebūtų važiuojama. Matėm ir teisėją šiandien:

 

 

pravžiuoti manau nepavyks)

arba per upelį. Upelyje fotografai gyvena, tad pasitaisom akinius ir taškom jų objektyvus :) jei bus pakankamas greitis-važiuosiu, jei tik atriedėsiu, tada bėgsiu (grandinės gaila). Upelis negilus (žiūr.video temoje), bet batus šiek tiek vistiek sušlapsit(ir maloniai atsigaivinsit)

už upelio smėliukas su molio priemaišom-dairykitės išmint takelio dešinėj(eina nuo tiltelio) arba kairėje (važiuojantiem nuo upelio). Jei pasiseks sutiksit nepailstantį aistruolį už grotų - per treniruotes vis nepamiršdavo paragint savo lojimu :)

dar verta paminėt apendikse esantį kampo nukirtimą:

 

 

jei tik bus galimybė - sukit į kairę anksčiau. tai visiškai legalu ir šiek tiek patogiau(bet įvertinkit savo galimybes - ten siauras takelis, o tiesiai važiuojant staigus, bet platus posūkis.Esant daug žmonių geriau per aplink)

Daugiau jokių įpatyngų naujienų nėra, kas pernai važiavot viskas žinoma, kas nevažiavot - dairykitės į foto ;)

 

beje, paskutinė, desertinė įkalnė man pasirodė kietesnės dangos nei pernai. Bet gal tik pasirodė. kaip ten bebūtų įvažiuojama. tik nusiteikt reik. ir nepatingėkit iki galo užmint, paskui pailsėsit. ten toks lauko vienvėžis su maža nuokalne, tada posūkis dešinėn ir prasideda nusileidimas. ką įkalnėj paleisit paskui jau gal ir nepavysit, tad dantis sukandus, raumenis įtempus pirmyn!

 

beje, mane sekmadienį ryte rasit prie troleibusų žiedo dispečerinės (baltas pastatas, matomas iš tolo)

 

 

 

| 1 | 2 | 3 | 4 | 5 | 6 | 7 | 8 |