urvas

  [blevyzgos]nesutilpimai

2008.02.23, 23:03

gal jau kokia antra savaitė su vis didėjančiu dažnumu aplanko įkyri mintis, kad tiesiog nesutelpu. Psichologiškai,fiziškai. Su fiziniu būviu kaip ir viskas aišku,vykdoma veikla duoda savus rezultatus, na o apranga. Apranga riboja. O vat su jokiom formulėm ir fizikiniams apibrėžimams nepasiduodantiems faktams yra kur kas sunkiau. Kartais norėčiau būti tuo kitu žmogum ir tada sakyčiau, akd gal pvz pas mane smgenyse auglys koks ir dėl to žodžiu srautas užsiima saviveikla. Būtent dėl to, atrodo nebūdamas paskutiniu idiotu žemėje vistik imu ir užmirštu elementarių žodžių reikšmes. Vat kaip dabar. Juk žinau kaip apskritai vadina kalba. o prisiminiau. leksika. berods tinkamiausias žodis. Taigi. Gaunu komplimentus iš vadovybės ir kolegų, kad sugebu kalbėt ir griežtai ir dalykiškai (net tada, kai kalba pasisuka apie dalykus, dėl kurių trūksta teorinių/praktinių žinių). Tačiau kartais tiesiog mintys galvoje nebesutelpa ir ima veržtis tos, kurios matyt arčiau krašto ir tikrai ne tos, kurioms vertėtu išlyst. Padedi telefono ragelį ir tą pačią sekundę žinai, ką reikėjo paskyt kitaip, kas pasakyta blogai, kas netiksliai ir kokios gali būt to pasekmės. Dar trys papildomi srautai absoliučiai nereikalingų neišsakytų žodžių.

Jei pripažint, kad muzika turi ne tik tonus ir pustonius, bet ir kvapą, bei spalvą (dar imu mastyt apie šilumą/šaltį), tai kodėl to negalėtų turėt žodžiai? būtų paprasčiau. žymiai. Nemėgstu telefonų, pradėjau nemėgt ir sms žinučių. Jie neperduoda nei spalvos(nesvarbu kiek ten tūkstančių ar milijonų pixelių ir spalvų), žmogaus balsas ragelyje dar šiek tiek kompensuoja tą atstumą, bet ištiesų jau įsisitikinau, kad tik su labai artimais žmonėmis dar kažkuriuo analoginiu ryšiu eina šilumos ir spalvos srautas, nepriklausomai nuo ryšio. Ir vistik net su artimais tai yra ne tas. Ir net ne akių bedugnės nebuvimas čia kaltas. Tiesiog ne tas. Saugus atstumas pasakyti "sudie" ir pernelyg saugus, kad pasakyti "eik šikt". Gyvai tai ne kiekvienam sugebėtum ar ne? ir aš nesutelpu į vat tą, nuripintą bendravimą, be spalvos, be kvapo, tik su nuojauta, kurios aš dar absioliučiai nevaldau, ko pasekojoe tai tik dar vienas nesutilpimas.

Pradedu atsekt kai kuriuos dėsningumus ir ko gero būtų galima daryt išvadas ir priimt sprendimus, bet visko tiek daug, tiek per daug. Tai tas pats, kaip tvarkyti iki lubų užverstą sandėliuką nieko neišnešant per jo slenkstį. Tokiam karštakošiui ir nekantruoliui avinui kaip aš tai yra neįveikiama(beveik) užduotis. Todėl nejudinami daiktai apsitraukia voratinklių gijomis, susipina su kitais dalykais ir ilgainiui patampa nebeįmanoma suprast, kas ištiesų reikalinga vienos ar kitos srities egzistavimui, o kas tik šalintini prielipai. Kol kas tik tokį paaiškinimą randu voram, kurie taip pat jau nebesutelpa į sveikos logikos rėmus. iš gero tuzino porų batų kažkodėl įsitaisyt reikia būtent mano batuose. arba įlyst į tūliką darbe. Aš dar galiu suprast, kad pas mane pirmas aukštas ir jiems gal čia labai patogu per visokias skyles landžiot, bet ką jiems veikt biure? arba stiklo ir metalo pastate gerokai virš žemės? nei jie man šlykštus nei labai trukdo, bet įtartina visa tai. ir jiems nėra vietos pas mane tikrai. ir vistiek tie voratinkliai kaip ir kasienybės dulkės vis nusėda ir todėl negali ilgai ilsėtis, nes niekada negali žinot "koks grybas tau išdygs už ausies. o jei tai ne šiuolaikinis, tai žiūrėk ir krenta tavo lygis". Vat taip va.

šarvų problema vietos trūkumas. todėl ir nemėgstu jų nešiot.

Čia šiaip "off topic".