kaip.tik.ten del.icio.us Turistinis po Lietuvos provinciją. Labanoras ir Aukštaitijos RP

2014.08.31, 15:18

 Įrašą pradėsiu vienos vandeniu ir obuoliais mus vaišinusios močiutės žodžiais: "Buvau mieste kažkada - nepatiko, čia kur kas geriau".

 Kai pirmą sykį Rolandas pakvietė aplankyti Dubingius, jau tada virptelėjo kažkas viduje - kokį grožį turime už miesto ribų. Tą dieną įveikti berods 140km buvo atgaiva sielai (bet tikrai ne sėdimajai), smagus pabėgimas iš miesto. Taip jau reguliariai bėgioju nuo 2008m. O šiais metais pagaliau išdrįsau pats suorganizuot grupinį pabėgimą.

Pagal planą turėjo būti 8 dienos Labanoro ir Aukštaitijos regioniniuose parkuose, su dulkėtų žvyrkelių ir gaivių miško keliukų išbandymais, palapinių ir laužo romantika, bei prisvilusių puodų grandymo ežero pakrantėje. Realybėje šio gėrio buvo kiek mažiau, tačiau ir tų dienų pakako atitrūkti nuo miesto ir mūsų "pirmo pasaulio problemų".

 Dar žygio planavimo stadijoje supratau, kad šį syk prioritetas mažesnei, pažįstamų žmonių kompanijai, tad ir viešumo nebuvo daug - siūliau tik iš džiaugsmų serijos pažįstamiems žmonės, draugams ir šviežiai atrasto LKA keliautojų klubo forumo nariams (visada reikia palikti nedidelę angą šviežiam vėjo gūsiui - niekada negali žinot kokio gėrio atneš). Sakyčiau gavosi optimalus skaičius bendrai keliaujančių žmonių - vis dar sutelpantis į nepažymėtas stovyklavietes ir pakankamai didelis, kad jaustis saugiai.

 Kaupdamasis šiam įrašui niekaip neapsisprendžiau kokiu keliu eiti. Nes man tokie žygiai visada nešasi dvejopą užtaisą - vidinį, kai yra tiesiog sunkiai objektyviai nusakomas jausmas (geras arba blogas) ir išorinį vizualinį, kur jau kur kas lengviau įvardint kas buvo gerai, kas nelabai. Paprastai su tuo antruoju yra gan paprasta ir...nuobodu. Galima būtų aprašyti kiekvieną dieną, kiekvieną įkalnę, kiekvieno žvyrkelio tarką, kiekvieną aplankytą medį, piliakalnį ar nerastą laumės duobę. Tuomet skaitantysis galės trumpam užsimerkt ir įsivaizduot, kad ir jis mynė tais žvyrkeliais, stovėjo po medžiais ar jautė gaivų vėją ant piliakalnio. Kai R.Gavelis pasakytų - būtų gražus kelionės protezas, kopija. O man norėtųsi, kad visi tie internetų komentarų niurzgos patys apsilankytų 5 trobų kaime, kur žolė atrodo su žirklėmis nukarpyta, bažnyčios nukeltos nuo torto (arba išskaptuotos iš uolos), ežerai nutapyti o gulbės jose iš gražių vaikystės pasakų.

 Išvažiavus iš miesto viskas kitaip, gal tik alkoholikai daugmaž tie patys. Nors ir jų baimės kitokios. Va Ginučiuose užkliuvo margos vėliavos ir vyrų aptempti dviratininkų šortai. Susirūpino vyriškiai kas čia per paradas, bet išgelbėjo keliautojų klubo užrašai ant vėliavų. Mažų miestų maži muziejai ir didelės širdies žmonės juose. Arba mažos parduotuvės Inturkėje pardavėja pavaišinusi kava ir ledais tiesiog šiaip sau, nes "man tokia nuotaika ir norėjosi jus pradžiugint". Galit įsivaizduot kažką panašaus mūsų išdidžiuose didmiesčiuose?

 Pakuodami daiktus ties jau 3 metus kaip nugriuvusiu tiltu tarp Asalno ir Asalnykščio ežerų sutikome mamą migdančią savo vaikutį su SEL dainomis.

Maži miesteliai gyvena savo ritmu tad ne sykį teko skubėti į 19h užsidarančias parduotuves, o vieną sykį teko minti papildomus 2*12km iki Ignalinos, nes visur kitur arba buvo uždaryta arba tiesiog nebuvo jokios parduotuvės. Beveik visur siūlė obuolių ir beveik visuose miškuose radau riešutų (dažnai juos skindavau tiesiog važiuodamas-tiek daug jų yra).

 Kelionės planą ir aprašymą rasite įrašo apačioje, tačiau turiu įspėti, kad mes daug improvizavom ir jei važiuočiau antrą syk tai tiek prie aprašymo ir plano nevargčiau. Kur kas geriau turėti detalų planuojamos važiuoti vietovės žemėlapį ir GPS (rekomenduoju OsmAnd). Kompo ekrane puikus kelias realybėje pasirodo intensyviai naudojamas, o žemėlapyje esantis neaiškus žvyrkelis pasirodo esąs puikiausia trasa per mišką su bruknėmis pakelėse. Džiugina, kad išnuomotos poilsiavietės privatininkams dažnai būna tinkamai paruoštos ir tikrai negaila tų kelių litų už sutvarkytą aplinką. Vieną sykį apsistojome gana vėlai ir tik įsikūrę pastebėjome skelbimą, kad stovyklavietė mokama. Paskambinus telefonu kitoje pusėje buvo girdėt aiški abejonė ar verta dėl tokios grupelės važiuot :)

 Kai kur buvo justi aiški komercija (Dubingių žirgynas) kitur jautėsi tiesiog žmogiška šiluma ir meilė savo darbui (Jūros muziejus Salake, A.Hrebnickio muziejus Rojuje), Labanoro parko direkcijai riebus minusas kad nesirūpina tokiu gražiu kraštu. Turistinė trasa aplink Asveją tikrai nepritaikyta "atsitiktiniams turistams", o ten toks grožis! Aplamai turizmo centrai matyt dirba tik statistikai - darbo dienomis, darbo laiku, savaitgaliais nedirbama arba dirbama sutrumpintu laiku. Susitarti dėl lankymo- neįmanoma (palyginimui: žvejybos muziejus, jūros muziejus priėmė ne darbo metu, susitarus telefonu). Turistai provincijoje laukiami paprastų žmonių (visiem įdomu iš kur ir kur keliaujam, smalsesni pasiklausinėja ir kas tokie ir kodėl dviračiais ar nesunku ir t.t.), tuo tarpu valstybinėms institucijoms matyt esam tik papildomas rūpestis. Bent jau kol nereikės susirinkt rinkliavos lankytojo bilieto pavidalu.

 Baiminausi, kad visos gražesnės vietos bus privatizuotos, tvorom aptvertos ir nebus kur apsistot. Taip nėra. Žinoma, reikia nebijot pavažiuot maža plona linija GPS žemėlapyje, nesitikėt smėlėto kranto važiuojant į miškingą vietovę arba... nesitikėt, kad pavėsinė, lieptelis ir paruošta laužavietė bus už ačiū ;) žodžiu viskas tvarkoje su mūsų kraštu ir visos baimės yra tik sėdint prie kompiuterio. Nebijokit keliauti, nebijokit improvizuoti, nekeikit žvyrkelių tarkos, nes tie žvyrkeliai dažnai veda į nuostabius miestelius kuriuose gyvena vertėjos ir pas jas jau 20metų atostogaut važiuojantys vokiečiai. Gražu toje mūsų Lietuvoje. Jei tik išeis - kitais metais vėl kartosiu, tad draugaukim ir keliaukim kartu ;)

žygio aprašymas (tik jei norėsite vadovautis juo - susisiekite su manimi, turėsiu komentarų)

Tautvydo B nuotraukos iš žygio

 

 

 

kaip.tik.ten del.icio.us Dzūkų džiaugsmai 2013

2013.11.12, 18:47

 

 

 Vanduo nuplauna emocijas, o dzūkiškos samanos sugeria rūpesčius. Pokalbių amplitudė nuo visko iki nieko ir malonios fizinės pastangos - seni, laiko patikrinti ingredientai. Keletas naujų prieskonių ir dzūkiško džiaugsmo viralas gatavas. Užtaisas, kurio stiprumo dar niekam nėr pavykę išmatuot ir kurio rezultatą sužinai tik šiam susivirškinus dalyvių sielose. Jei kaip tikri džiaugsmoholikai ateina ir prašo dar- vadinasi pavyko.

Sveikinu su penktaisiais "Dzūkų džiaugsmais" ir ačiū, kad yra dėl ko juos organizuoti. Iki pasimatymo kitais metais!

kaip.tik.ten del.icio.us obuoliai

2012.09.16, 23:32

šeštadienį rinkom obuolius sultims. Turim vieną tokią obelėlę vedančią skanius, sultingus, bet labai neatsparius obuolius. Neretai dar ant šakos kabodami pradeda pūt. Obuoliai smulkūs, jų daug, neretai būna vos ne prilipę viens prie kito. Ir štai rankose du sulipėliai - vienas visai supuvęs, kitas lyg ir geras, bet galima apkrėstas. Tenka mest abu šalin. Galbūt, tas kitas visai sveikas, galbūt jį tereikėjo mechaniškai atskirti nuo puvėko, nuplaut "brudo" likučius ir dėt į pintinę su sveikaisiais. Galbūt, bet nėra kada cackintis, tad keliauja į patvorį, į duobę kartu su kitais puvėkais.

 Visuomenė marga, mes dažnai vaikštom, dirbam, pietaujam, pramogaujam ir netgi gyvenam šalia...kitokių žmonių. Kažkada mes prasidėjom nuo vienos obels (nesvarbu kuo tikite -krikščionybe ar Darvinu) ir nors atrodytu nusiritome į gana skirtingas puses, bet ištiesų niekas mūsų mechaniškai neatskyrė ir į patvorius nemėtė (nors bandymų ir gana masišku, būta), tad ir esam tokie - vieni labiau, kiti daugiau, o treti tik vos vos susitepę. Kiti žiūrėk išaugę saulės atokaitoje, lietaus nuprausti, niekad ant žemės neparpuolę ir apie pūvančiuosius žinantys tik iš tv ar interneto.

Džiaugiuosi, kad esu kažkur per vidurį. Ir dar džiaugiuosi, kad iš mūsų niekas nedaro sulčių :)

| 1 | 2 | 3 | 4 | 5 | 6 | 7 | 8 | 9 | »