Turiu visą pasaulio laiką, kurio kasdien vis mažiau.
Turiu visą pasaulio laiką, kuris niekad nesibaigs.
Privalau prisiminti tai kas svarbu.
Bažnyčios varpų aidą atsispindintį nuo rudenėjančių kalvų.
Rūko lašus krentančius nuo medžių lapų.
Pilno mėnulio šviesos sukurtus šešėlius ant palapinės.
Vandenyną, kuris niekad nėra toks pats.
Kai pagalvoji, kiek daug telpa tarp dviejų horizontų.
Svarbių ir visai beprasmių dalykų.

Tiek šios dienos poezijos, sugebėjusi neužmiršti.