Portugalija-Vilnius, Uncategorized

Solo 5

Tik pradėdamas šią kelionę negalvojau rašyti kiekvieną dieną, bet taip jau gavosi, kad, kol kas, rašau kasdien.

Išsunkė ši diena mane lyg citriną, 1911m pakilimas ir 91km atstumas. Bekildamas į eilinį 14% kalnioką uždaviau sau klausimą, kada žmogus palūžta? Senis gi kovojo su rykliais tol kol turėjo bent kažkokį ginklą. O kuris kalnas mane pribaigs? Kada gi pasakysiu, vsio b.*#, nusipirksiu bilietą į lėktuvą, nes nu kiek galima? Bet kol kas minu. Tik į priekį. Ir net 18% įkalnės (šiandien buvo kelios tokios) manęs nesutabdė.

Kai jau buvau gerokai pavargęs, ant kelio pasirodė du dideli šunys, labai manimi susidomėjo, man šunys patinka, vienas gi net namie gyvena, bet rodomi dantys draugiškai neatrodė. Tada prisiminiau vieno keliautojo patarimą – rėk kiek turi jėgų, iš širdies ir kiek plaučiai leidžia. Ir užrėkiau. Į tą rekimą sudėjau visą susikaupusį pyktį, ant kalnų, ant savęs, ant pasaulio. Šunėkai, net pritupė. Ir nieko nelaukę nubindzino savo reikalais. Nuvažiavau toliau, jausdamasis daug geriau, gal ne melas tos rėkimo meditacijos? 

Ryte
Kelių grožė
Atpūto vieta

2 Comments

  • Irmantas

    2018-09-30

    Nepratę šunėkai prie tavo leksikono..:)

  • Irmantas

    2018-09-30

    Vieną segmentą 100 m 16,5% įkalne sugebėjai all time 7:)👍

Leave a Reply

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.