Paryčiais lietui smagiai barbenant į palapinės tentą, kažkuris vienas iš vidinių audrių, ima bambėti, kad niekur mes šiandien nevažiuosim, jūs tik paklausykit, pila kaip iš kibiro, ne ne ne, tokiu oru visai nefegšui sėdėti ant dviratės. Išgirdęs šiuos bambesius ima gundyti kitas iš audrių, taigi mes per kelioliką kilometrų nuo Bilbao, per kelis clickus nuo avia bilietų, click, click ir ryt arba poryt jau namie, jauti kai gerumo gyvenimas vėl pataptų?

Užčiaupkit srėptuves, sakau, versdamas ant kito šono, miegoti trugdote gerbiamieji, važiuosim net jei dangus su žeme ims maišytis. Girdisi nusivylimo atodūsiai.

Lietus vis dar groja pasiūtpolkę ant palapinės tento.

O jei rimčiau, tai nemėgstu didelių miestų. Bilboa su visais jo priemiesčiais perskrosti reikėjo beveik 4 valandų. No fun at all.

Nuo pietų lyja. Silpniau, stipriau, bet nepertraukiamai. Girdžiu, net pro triukšmą sukeltą pro šalį važiuojančių automobilių, kaip bando maištauti audriai. Suprantu aš juos, juk lengviau pasiduoti, ne kad judėti į priekį.

Dienos pabaigoje jau merkė labai smarkiai, katėmis ir šunimis kaip pasakytų koks anglas; parėjo šlapias supratimas, kad kelnės nuo lietaus, yra nebekelnes nuo lietaus.