Tiems kas skaito mano dienoraštį: gal kas turit bato pado nuotrauką? Gerai būtų 1200x1024 arba bent 1024x784 dydžio. Ir iš vis gerai būtų, jei pade būtų skylė.
Bais dėkingas likčiau. Tad, jei kas turit, nepasikuklinkit - atsiuskit.
Velniškai šaltame troleibuse, šiandien bevažiuodamas į darbą, pamačiau megičką, kuri stovėjo be pirštinių, be kepurės ir su labai plonai atrodančia striuke. Ir kaip jai nešalta??? Ir tuo pačiu prisiminiau seną istoriją, iš studentavimo laikų.
Bet prieš pasakojant, reikia truputėlį paaiškinti situaciją. Gyvenau bendrabutyje Nr. 18, Niujorke (taip vadinasi bendrabučių masyvas Saulėtekyje). Kadangi studijavau Elektronikos fakultete, VGTU, tai kas rytą reikėdavo kokių 15 minučių pėstute kulniuoti iki troleibusų žiedo, o po to troliku iki Aušros vartų. Vienok kelias netrumpas.
O dabar pati istorija. Vieną saulėtą žiemos rytą variau į paskaitas. O šalta buvo... panašiai kaip šiandien " apie 20 minuse. Na, tada buvau pakankamai jaunas ir pakankamai durnas, tai kepurę įsimečiau į kuprinę, susiorganizavai porą mergų, irgi važiuojančių į elektronikos faką, ir taip išvarėm. O šalta lauke... einam iki troleibusų žiedo, šnekamės apie šį bei tą, tik staiga viena iš mergiočių sako, mol tavo ausis įtartinai baltos. Aš čiupt čiup, BL***, o jau viena į nieką nebereaguoja. Pradėjau trinti, masažuot, vos ne vos atsigavo mano vargšė ausytė. Taip vos ne vos pasiekiau paskaitas. Ausis, besėdint paskaitoj, pradėjo tint. Sėdžiu sau kaip koks kūlvirstukas, vienas ausis normali, kita dvigubai didesnė. Bet tai px. Svarbiausia, kad ją žvėriškai skauda. Spjoviau į paskaitas ir nusitrenkiau į polikliniką. O chirurgas pasitaikė toks su juodu jumoro jausmu. Pažiūrėjo jis į mane, į mano ausį, ir sako: "nu ką, nušalo... " ir taip kavarnai žiūri į mane, o po to į seselę”. Fuckin, galvoju, tikrai nupjaus, - kaip aš po to akinius nešiosiu??? Pamatę, kad sėdžiu nei gyvas, nei miręs nuramino: mol nesijaudink viskas bus gerai, paliksiu aš tavo ausį kartu su tavo galva, vat vaistai, ateisi ryt į proceduras, o dabar valink alaus gert :))).
Tai vat, nuo to laiko, jei tik šalčiau nei 13, visada užsimaukšlinu kepurę. Px, viskas, - galvoju, kad tik šilta būtų.
1024Mb RAM, 1.7GHz PentiumIV, 80GB HDD... Ir čia vadinas galingas kompiuteris...
Aij, beje, noriu padėkoti Gobbitui, nes iš jo puslapio pasiskolinau komentarų paveiksliuką. Jei labai supyksi, Gobbitai, aš pasiruošęs net užmokėti... valiuta - alus :)))
Pirma diena darbe. Į darbą bevažiuodamas vos nesušalau - vis tik apie 20 minuse. Šaltoka kažkaip. Gerai kad dievas ir žmona apšvietė, kad reikia kepurę užsimaukšlinti, o tai bučiau ausis tikrai nušalęs...
Per atostogas perprogmavau puslapio variklį - dabar veikia V2 - versija numeris du. Šiaip išorinių pasikeitimų nedaug, bet puslapio viduje, pasikeitimai dideli. Aij, bet kam tai įdomu...
Linksmų švenčių visiems!
O man prasidėjo kalėdinės atostogos - iki sausio 6. Bent išsimiegosiu kaip žmogus.
Juodos vidinės parkės: ar daryti, kad dienoraščio įrašus galėtų komentuoti žmonės, ar nedaryti? Gal kas parašykit, ar apsimoka man suprograminti komentavimo sistemą???
Pora nuotraukų, iš serijos ką aš veikiu darbe:
Ką tik baigiau modeliavimą. Programa - Mechanical Desktop 6.0
Modelis po renderingo. Programa - 3D Studio Max
Hm... Liūdna kažkaip... Paslampinėjau po internetą, ir pamačiau, kad daugumoje svetainių yra rašomi dienoraščiai. Kažkokia visuotinė mada. Kažkas pirmas pavarė, o dabar visi juodai kopijuoja. ir aš jų tarpe... :( Gal reikia užraukt visą šitą nesamonę?
Savaitės pradžioje skaičiau knygą Frank Herbert "Kopa", antrą dalį. Skaitau, pradedu po biškį kaifą gaudyt ir staiga minties šuolis " sakinio pradžia viena, o pabaiga jau visiškai iš kitokios operos. Nu nieko sau galvoju ir pradedu žiūrėt kas čia per velniava. Pažiūriu į puslapių numeraciją... 35 puslapis, o po to 62. Nu susinervinau nerealiai. Ir kas svarbiausia prieš porą dienų išmečiau čekį, kurį gavau knygyne. Plakali moji dieniushki... Pilnai pasitvirtino vienas iš Merfio dėsnių: Daiktą, kūrį jūs turite pakankamai ilgai, galima išmesti. Kai tik jūs tai padarote, jums tuoj pat jo prireikia. Dabar rašau laišką i Eridaną, pažiūrėsim ką atsakys, ar pakeis ją ar ne... Kol kas tikiu žmonių geranoriškumu.
Na va, pradėjau sveikt po tos velnio slogos. Aišku dar bėga iš nosies, bet jau mastyt galiu. Ir darbą jau atslinkau. O tai vakar visą dieną prasivarčiau lovoje ir nieko naudingo nenuveikiau. Ter tielika visokius idiotizmus rodo - ten per LTV eina laida apie prezidento rinkimus. Ir vakar pasisakinėjo šustauskas. Tuo metu kaip tik programinau, tai net susinervinau ir pradėjau ieškoti remote control. Bet jis gulėjo, velniai žino kur nukištas, o ieškoti baisiai tingėjau, tai teko klausyti kokį briedą stumia pons šustauskas. Na bet ir kretinų pilna mūsų Lietuvėlėj...
Atsisėdau prie kompo ir pagalvojau, kad laikas išeiti į eteriu.
Taigi, žiema mūsų kaime. Šalta, balta, tamsu ir Kalėdų laukimas. Ir velniška sloga su neblogu galvos skaudėjimu. Bliamba, šiemet jau antrą sykį pasigaunu galingą slogą, ir net vaistai super-duper užu 20Ltl nepadeda. Teisingai žmonės kalba, kad jei slogos negydai tai sergi 7 dienas, o jei gydai " sergi savaitę. Aha... apie ką aš čia? A... Kalėdos... Greičiau jau jos ateitų, gaučiau dovanų, pamatyčiau Senelį Šaltį (ar dabar jis vadinamas Kalėdų Seneliu? Bliams, aš augęs sovietiniais laikais ir tas veikėjas visada buvo ir bus Senelis Šaltis. Nors kai pagalvoji, koks jis ten šaltis...)
