Jau nebe pirmą kartą pastebiu, kad turiu nematomumo aurą. Ta prasme, jei troleibusą užgriūna kontrolė, 98% tikimybė, kad manęs nepatikrins. Įdomu, kas čia veikia: ar žinojimas, kad tikrai turiu tą suknista taloną, ar nematomumas?
Kai viskas atsibosta pakeičiu mane supantį pasaulį. Nusiimu akinius ir aš jau kitame pasaulyje. Pasaulyje, kuriame nebėra aiškių ribų, žmonių veidų, atskirų detalių. Aiškumo ir ryškumo. Laikraščių. Televizijos.
Tada matai tik judančius šešėlius, išplaukusių kontūrų monstrus, susiliejusių spalvų kakofoniją. Žmones be veidų. Gatves be pavadinimų. Namus be numerių.
Ir aš žinau, kad pasaulis kuriame esu yra geresnis nei tas kuriame neseniai buvau. Čia nėra piktų žmonių. Negražių daiktų, purvo ir ligų. Čia nėra laiko. Čia nėra tikrovės. Ir gyvenimas lyg sapne. Lyg amžinoj migloj. Smegenis dirbančios smarkiau nei paprastai, nes reikia neaiškius vaizdinius paversti aiškiais ir suprantamais, bet dažniausiai nieko nesigauna, nes aš nenoriu, kad viskas būtų aišku. Tiesiog šešėlis be veido tegu ir lieka šešėliu. Kam man jį pažinoti? Kas nori draugauti su šmėklomis? O gal tai pažįstamas? Gal geras draugas? Gal mylimas žmogus? Taip man šnibžda proto balsas. Bet aš jo neklausau. Na ir kas. Jei reiks pats prieis ir paims mane už rankos, apkabins ir pakalbins. Jei tai iš tiesų mano geras draugas, jis žino, kad aš kitame pasaulyje, kitoje visatoje. Ir aš stebiu judančius šešėlius. Jų keistus mostus kažkokiomis ataugomis. Judėjimą pirmyn atgal, jų skleidžiamų garsų kakofoniją. Turbūt tai turi kažkokią paslėptą prasmę, bet aš jos nematau. Žinau, kad ji yra, bet nesugebu jos pamatyti. Tai turbūt dėl to, kad esu svetimas šiame pasaulyje. Jis man neatsiveria, tik leidžia akies krašteliu pamatyti koks jis yra ir po to vėl pasislepia. Aš jį suprantu. Ir vėl deduosi akinius. Sveikas sugrįžęs į realų pasaulį. Tačiau ir čia jaučiuosi svetimas. Nes tai ką aiškiai matau, yra koreguojama dirbtiniais stiklais. Kas žino, kaip stipriai tie stiklai iškraipo mano matomą pasaulį. Anas pasaulis neatskleidžia savo paslapčių, šis atrodo pakeistas, taip ir gyvenu ant ribos tarp dviejų pasaulių.
Norit ir jūs pamatyt paslapčių pilną pasaulį? Tada piko valandą įlipkit į pilnut pilnutėlį troleibusą/autobusą ir prisigruskit prie lango, kuris yra apkvėpuotas ir nenuvalytas. Štai tada ir jūs išvysit tą pasaulį, kuriame karts nuo karto gyvenu aš.
Žaliuzės, storos užuolaidos. Diena niekuo nesiskiria nuo nakties. Ir kambarys apšviestas begarsio televizoriaus ekrano. Ir gyvenimas žydroje prieblandoje.
Aš nemiegosiu. Žmogau, aš nemiegosiu šiąnakt. Kaip nemiegojau vakar ir užvakar... Ir nemiegosiu ryt ir poryt... Miegosiu kai pats kūnas nugrius kur nors.
Aš rašysiu. Vardan rašymo. Nes taip reikia, nes tokia mada. Nes visi taip daro. Ir aš taip darysiu. Rašysiu. Belen ką ir belen kada. Enter login and password. You connected to webblog system successfully. Rašau. Nes visi taip daro. Nes taip reikia.
Aš gyvensiu. Čia ir šiandiena. Aš gyvensiu šioje žydroje migloje. Man nieko nereikia, svarbu, kad yra televizorius. Svarbu, kad būtų išjungtas garsas. Ir aš jį išjungiau. Visiems laikams. Elektronikas aš ar ne, po galais? Schema lituoklis kaistančio lydmetalio kvapas mikroschema ir tyluma. Jei būčiau chirurgas taip išjungčiau ir savo baimes.
Aš keiksiuos. Todėl, kad gyvenimas susišiko, sušiko, sušikau. Nes taip lengviausia. Nes kaltinti kitus lengviausia. Ir aš keikiuos. Kasdien, ilgai ir piktai. Bet nelengviau. Negeriau. Taip, reikia pradėti keiktis garsiai ir viešai. Tada tikrai bus lengviau.
Aš gersiu. Daug ir ilgai. Dėl tų pačių priežasčių. Ir dar dėl mirties baimės. Prisigėrus viskas pamirštama. Sėdi su idioto veido išraiška ir viskam šypsaisi. Šypsaisi savo atvaizdui veidrodyje. Šypsaisi praeiviui gatvėje, policininkui stovinčiam sankryžos viduryje. Viskas yra ore. Viskas gerai, niekas nekankina, nieko neskauda, net tos sušiktos voties ant subinės.
Aš dulkinsiuos. Jei tik susirasiu sau patinkančia patelę. Jei nesusirasiu dulkinsiuos pats su savimi arba su televizoriumi. Juk kitaip negalima. Juk mūsų visuomenė gyva tik seksu. Toks visos gyvybės pagrindas žemėje - dulkinkis ir būsi amžinas. Taip taip. Dar ir dėl to dulkinsiuos, nes noriu gyventi amžinai. Seksas žydroje, televizoriaus sklaidžiamoje, šviesoje, argi gali būti kas nors geriau?
Žydroje migloje blizgantys peilio ašmenis. Šiąnakt(?) Šiandien(?) išmėginsiu kiek skausmo pakelia žmogus. Nusilupkim odą ir suraskim sielą. Visi aplinkiniai tvirtina, kad žmogaus siela nemirtinga ir gyvena kūne. Tik niekas kažkodėl jos neieškojo/nerado/nenorėjo rasti. AŠ tikrai ją surasiu. Tik palaukit truputį. Pabaigsiu gerti paskutinį viskio litrą ir pradėsiu... Tik palaukit truputį...
Taigi truputėlį atnaujinau savo svetainės variklį. Perprogramavau buvusį lentelių ir html siaubą į XHTML + CSS. CSS ir XHTML validatorius sako, kad viskas OK.
Puslapis gerai atrodo ant IE5+, IE6, naujausių Mozzillų, Opera 7.10. Beje tiems, kas naudoja Netscape jaučiu bus nekas :)
O ateityje jaučiu gresia redizaininimas.
Rankos mano vienos pūslės…
Buvau šiandien sode ir kasiau žemę. Su kastuvu. Plotas - kokių 60 kvadratinių metrų. To pasekoje rankos nusėtos pūslių. Kurios turi tendenciją skaudėjimui, kai ką nors laikai rankose ar kiši jas po vandeniu.
Bet man vis tiek patiko. Patiko pats procesas. Rankos kastuvas, kastuvas žemė, apverčiam, kastuvas žemė, apverčiam, kastuvas... Ir taip iki begalybės. Sizifas ridenantis akmenį. Štai kalno viršūnė, štai... Ir vėl viskas iš pradžių. Ir ką tik išpurentos žemės kvapas. Ir kastuvo smingančio į žemę garsas. Girgždantis kastuvo kotas. Braškantys tavo paties sąnariai. Ir dešimties kilometrų aukštyje skrendantis lėktuvas ;)
Bet man vis tiek patiko. Galbūt todėl, kad esu gimęs kaime. Tikram lietuviškam kaime. Ir gana ilgokai jame gyvenęs. Be to, yra gerai karts nuo karto nueiti toliau nuo kompiuterio ir padirbėti fizinį darbą. Kur protinės veiklos nulis. Man tai visada yra poilsis.
Be to, gražus oras. Ore skraidantys voratinkliai. Vis dar žaliuojantys medžiai, o dangus - žydras žydras. Ir saulė - vis dar pakankamai kaitri. Ir toks keistas jausmas - rudenėja. Kai supranti, kad keičiasi metų laikai. Kai žinai, kad ateina tamsios dienos, dar tamsesnės naktys, lietus ir šaltis. Tačiau esamuoju momentu tau taip gerai, tokia puiki nuotaika, raumenyse malonus nuovargis, o rankoje alaus bokalas. Ir tas žinojimas, kad greitai bus blogai tavęs jau nebeerzina. Kai žiuri į vis labiau spalvomis nusidažantį pasaulį ir džiaugiesi. Tiesiog džiaugiesi. Tiesiog.
Ir visada prisimenu savo vaikystės rudenis, kai eidavom į parką pabraidyti po klevų lapus. Auksinius, raudonus, žalius. Tas lapų kvapas man visada yra ruduo. Kaip sniego skonis - žiema. Kaip pirmosios žemuogės - pavasaris. Kaip banguojantys javai - vasara.
Ir stebuklo laukimas. Ir nors yra žinojimas, kad stebuklo nebus, kad laukimas to, kas neegzistuoja yra bepramis ir kvailas, bet aš laukiu. Kartais gerai pabūti ir kvailu.
Anądien peržiūrėjau Terminator 3. Rise of the Machines. Mano manymu pati vertingiausi viso filmo scena kai Terminatorius gerietis perprogramuotas Terminatorės blogietės pagal instrukcijas turi nužudyti pagrindinį veikėja, bet prisimindamas(?) ankstesnes instrukcijas to nepadaro. Mašina kovoja pati su savimi - scriptas prieš scriptą, baitas prieš baitą. Galų gale ji išsijungia. Žmogui tai būtų savižudybė. Taigi robotas-metalo gabalas-mašina, iš dviejų galimybių pats, savo valia, pasirinko vieną iš jų. Ir šioje vietoje jo jau nebegalima vadinti mašina, nes anot Dekarto - cogito, ergo sum - mąstau, vadinasi, egzistuoju - galioja ne tik žmonės bet visiems kitiems sutvėrimams, kurie pajėgia mąstyti. O kas gali pasakyti, kad Terminatorius nemąstė? Vadinasi jis yra žmogaus rankų sukurta gyvybės forma. Gyvybės forma, kuri yra daug pranašesnė už jo kūrėjus.
Pagalvokit: niekad neserga, nesensta, neeikvoja tuščiai laiko tokiems fiziologiniams procesams, kaip miegojimas, valgymas ir t.t., turi neribotas galimybes priimti informaciją, gali keisti nusidėvėjusias kūno dalis, ir žinoma - galimybė gyventi amžinai arba tiek kiek pats nori, o ne tiek kiek skyrė gamta. Būtybė visa kuo pranašesnė už žmogų. Ir taip jau dažnai nutinka, kad kūrėjas sugalvoja daug už save tobulesnį dalyką. Prisiminkim Anri de Tulūz-Lotreką.
Taigi pagalvokim - žmogus, toks netobulas sutvėrimas, sugebėjo sukurti tokį tobulą sutvėrimą... O kas sukūrė žmogų? Beveik visos šios žemės religijos aiškina, kad žmogų sukūrė Dievas. Vadinasi - Dievas yra dar menkesnis sutvėrimas, nei žmogus.
Ir pabaigai - dabar jau nebeprisimenu tokio apsakymo nei pavadinimo, nei autoriaus, bet jame buvo aiškinama žmogaus kilmė. Jei trumpai, tai skamba maždaug taip: atskrido ufikai į priešistorinę Žemę, į vandenyną iškratė savo tuliko turinį ir vėl nuskrido savo keliais. Ir kas gavosi aiškiai matom...
Žinau, kad nebūsiu originalus, bet vis tiek. Prisiskaitęs pbg užrašytų dienų ir pamatęs jo darbo stalo nuotrauką, aš irgi pasidariau stalinę reviziją. spaudžiam jei norim paveizėt
Pasirodo vos nepramiegojau - užvakar (2003-08-28) šiam dienoraščiui sukakojo lygiai metai. O kadangi nežinau, ką tokia proga reikia rašyti, ir ar reikia ką nors rašyti, tai pateiksiu tuputį statistikos.
Per metus parašiau 120 postus, t.y. vidutiniškai vieną postą per tris dienas.
Sulaukiau 688 komentarų arba apytiksliai 5,7 komentaro į kiekvieną postą.
Aktyviausi komentuotojai:
nežinomas - 201 hehe :)))
besar - 112
Darne - 99
APB - 31
Whicon - 24
Atsitiktinai užklydau į šį puslapį ir pamačiau kairėje esantį vaizdelį. Nu tikras idiotizmas. Tai ką, svetainės autorius mano, kad aš dabar kaip koks dundukas bėgsiu ir keitaliosiu savo ekrano rezoliuciją? Nu visiškas žmonių nuprotėjimas...
Jei valgydamas pusryčius ir gerdamas rytinę kavą sėdi įbedęs akis į kompiuterį, kaip tai vadinasi? Liga? Vienatvė? Pamišimas?
