Be antraštės

2003.06.16, 09:53

Šeštadienį teko pabuvoti Ukmergėje. Po ilgo laiko tarpo susitikau su tėvukais, pamačiau sesers vaikutį. Bet važiavau ne dėl to. Važiavau todėl, kad vyko mūsų klasės 10 metų susitikimas. Šiaip tokių baliukų nekenčiu, bet šį kartą buvo visai nieko. Kai kuriuos klasiokus pamačiau po dešimties metų. Prisiminėm mokyklos laikus, krėstas išdaigas. Gerai truktelėjom per alų...

Kas labiausiai patiko, tai laiškų skaitymas. Nes prieš pat išleistuves rašėm laišką sau pačiam. Tam būsimajam man. Na bet ir juokiausi perskaitęs. Koks naivumas. Koks tikėjimas pasauliu. Kokie mes tada jauni ir kvailoki buvom. O perskaičius suėmė nostalgija, liūdesys ir supratimas, kad pasenom. Pasenom visa dešimčia metų, o net nepastebėjom kaip tai įvyko. Ir kiek įvyko per tuos metus: baigtas universitetas, susirastas darbas (kurį pats laikas keist, ir gal kas ką nors gali pasiūlyt?), apsiženyta, pasidarytas vaikas. O kai kurios mintys liko tos pačios. Galbūt aš vis dar nesuaugau?

Be antraštės

2003.06.16, 07:15

Norėjau parašyti apie vieną kompiuterijos straipsnį, bet moksliukas mane aplenkė.

Be antraštės

2003.06.11, 08:00

Prieblandoje skendintis kambarys, šviečiantis kompiuterio ekranas, žmogaus siluetas susirietęs kėdėje, akys įbestos į ekraną, klapsintys klaviatūros klavišai, mintys verdančios smegeninėje ir realus pasaulis - kažkur toli, toli. Prisiminimai, kad dabar jau vasara, gražus vasaros vakaras, žvaigždės mirguliuojančios šviesiame danguje, liūdna šypsena, mineralinio butelis ir ekranas. Prisiminimai. Vaikystės vasaros. Kodėl kai liūdna jis visada prisimena vaikystę? Gal todėl, kad tuomet pasaulis atrodė gražesnis, didesnis, šviesesnis. Ir problemos, ir jų sprendimai. Senstu, senstu, senstu. Tik seni žmonės kalba, kad jų vaikystė/jaunystė buvo geresni nei dabar. Ekranas ir vienatvė. Gretimame kambaryje miegantys brangūs žmonės, vabalai sukantis ratus apie ekraną, ir vaizdai matyti dieną. Šaligatvis. Užrašas "kas tu esi". Kas jis esąs? Žmogus, žmogus, žmogus. Prisiminimų ir svajonių, būsimų ir esamų, suma.

Lietaus prisiminimas. Šlapios kojos, nustebę žmonių veidai, o-kam-man-tas-skėtis, ponai. Pasaulis susitraukia iki kojų dėliojimo per balas, batai rankose, vis dar liko racionalumo užuomazgos. Šiltas, garuojantis asfaltas, upeliais kriokiantis vanduo, nei vienos mašinos gatvėje ir nuojauta, kad tai niekada nepasikartos. Ir, kad tai, jau matei. Matei tūkstančius kartų. Matei, tik ar iš tikrųjų matei? Skambanti muzika. Ne žmogaus kurta. Lašų kapsėjimas į medžių šakas, į balas, vandens šniokštimas upeliuose, griaustinis ir žaibai. Vėliau tik tyla tyla tyla. Pro debesis išlindusios žvaigždės, vėsa iš dangaus, šiluma nuo žemės, ozono kvapas ir visiška ramybė. Budistiška nirvana. Krikščioniškas rojus. Skandinavų valhala. Graikų dausos. Ėjimas, kad nestovėti vietoje, ir stovėjimas, kad nejudėti.

Žodžių akrobatika ir mirgantis ekranas.

Ar tuo žmogum _esu_ aš?

Be antraštės

2003.06.10, 09:49

Porą paskutinių savaičių ir iki liepos pabaigos, vakarais, esu labai užsiėmęs. Smalsu ką veikiu? Net gėda sakyti: mokausi vairuoti. Taip taip. Žmogui 28 metai, o dar nei karto nevairavęs. Gėda pelėda, kaip tau negėda. Ir viskas vien dėlto, kad esu absoliutus ir nepataisomas tinginys. Pareina tokie atsikalbinėjimai, aij rytoj, o kam reikia, vis tiek kol kas babkių mašinai nėra ir t.t. O laikas eina greit. Bet gimė dukra ir pamačiau, kad be mašinos ne gyvenimas, o košmaras. Jei pats gali į paskirties tašką ir autobusu važiuoti ir tranzuoti, tai su mažu vaiku, to jau nebegali.

Ir vat vakar pirmą kartą vairavau. Viskas gerai, tik kad nedavė greičiau nei 40km/h važiuoti, tai ne kas :)

Be antraštės

2003.06.09, 08:47

Prieš darbinę-rytinę kavą turiu laisvą valandėlę, todėl ir rašau. Skaitinėjau lietuviškus weblogus. Ką aš galiu pasakyt? Yra velniškai originalių ir visiškai neįdomių. Bet visus skaito, net ir mano. (bet kokio velnio mane pastoviai graužia ta kvaila savigrauža? Toks jausmas, pastoviai kankina, kad kiti daro geriau. Koks nors tūlas psichologas, paaiškintų, kad tai vaikystės trauma - mol tėvai daugiau dėmesio skyrė kitam vaikui... Dažniausiai šaipausi iš tokių teorijų, bet šį sykį jis būtų teisus kaip niekad... ir dar tas kvailas noras iššokti aukščiau visų ir padaryti geriau... sucks... žinom, kuom tai baigiasi... Et, nukrypau nuo temos kaip ir)

Kas skatina žmones skaityti svetimų dienų užrašus - dar galiu paaiškinti - įdomu, kaip galvoja kitas žmogus. Juk visada smagu pažiūrėti pro rakto skylutę. Tokie jau tie žmonės - mažai dar esame nutolę nuo savo protėvių beždžionių ir labai patinka explorint'i. O gal mūsų protėviai nebūvo beždžionės? Aij, apie evoliuciją gal kita kartą...

Man nesuprantama, kas verčia žmones weblogus rašyti. Čia atėjo iš tų laikų, kai žmonės rašydavo dienoraščius popierinius? Bet gi nesąmonė - tai būdavo rašoma TIK sau ir niekam kitam. Kito žmogaus dienoraščius galėdavai perskaityti jei jis numirdavo. O čia? Įdomu paviešinti savo apatinius baltinius? Bet nebūkime juokingi - vis tiek visko apie save nerašome - intymiausios akimirkos, slapčiausios mintys visada lieka kažkurioje smegenų kertelėje. Be to tave supa mylimi žmonės. Ir jei nesi visiškas degradas, jų nesinori skaudinti. Juk nepradėsi į savo weblogą klykti: bl ta mano p*** draugė/žmona/dukra/meilužis - kad jį kur velniai nujotų. Aišku tūlas pilietis gali pradėti klykti: - ne ne, aš VISKĄ apie save atskleidžiu. Aij, šūdą tu viską atskleidi. Jei taip sakai vadinasi esi pats didžiausias veidmainis ir melagis. Gerai gerai, kartais atsiranda piliečių kurie rašo ką galvoja, t.y. tarp klaviatūros ir rankos, neegzistuoja smegenys. Bet ar kam įdomu skaityti, kaip tu vakar primušei senutę už kampo, ar išniekinai nieko nekaltą moterį. Nors, kitą vertus, mūsų iškrypusiame pasaulyje, visko atsitinka.

Tai va - kas verčia žmones rašyti weblogus? Kas verčia mane rašyti savo weblogą? Jaučiu, noras viešai pasidemonstruoti. Exbicionizmas turbūt... Su pliku pimpalu nesinori/sarmata lakstyti gatvėmis, tai išsilieju pasauliniame tinkle. Tik ar turi tai kokia nors prasmę?

Aha, kava jau išvirė. Geros darbo dienos visiems.

Be antraštės

2003.06.06, 11:48

Mano mergiotės

Be antraštės

2003.06.05, 13:51

Pagalvojau, kad būtų neblogai į savo kompa įsimest Linux'ą ir ant jo pratestuoti šio puslapio scriptų veikimą. Bet susidūriau su problema - kokį paketą pasirinkti. Gal kas gali patarti, ką rinktis visiškai žaliam? Redhat, Madrake ar Debian?

Be antraštės

2003.06.04, 11:46

Neseniai užtikau puslapį, kuriame yra daug naudingų rašinių apie objektinį programavimą PHP aplinkoje. Perskaitęs porą straipsnių supratau vieną: esu visiškai žalias ant OOP, o mano šio puslapio viduriai parašyti su OOP yra vaikų darželinuko lygio. Ir dar kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad programavimas yra velniškai sunkus užsiėmimas.

Pavyzdžiui ilgai ieškojau sprendimo vienam klausimui, kuris jau ilgokai neduoda man ramybės, o čia skaitydamas rašinius užtinku sąvoka polimorfizmas, ir mano problemos kaip nebūta. Jei dabar šitą rašalionę skaito advanced programeris, tai turbūt juokiasi iki žemės nukritimo... Man irgi juokinga, bet visai dėl kitų priežasčių. Et, ką čia parinuos, einu toliau skaityt...

Be antraštės

2003.05.27, 07:48

Eilinė dozė rytinių paistalų. Jei būs tokia pati nuotaika, galbūt rašysiu pratesimą.

Nebuvo tą dieną išeities. Priešais stovėjo šlykšti juoda siena, kurioje kažkas išdaužė skylę ir pavadino ją langu. Žiūrėjau į pasaulį pro tą langą. Kažkokie padarai (įtartinai panašūs į žmones) kasė duobę. Tik neaišku kam: ar sau, ar priešui savo? O gal draugui?

Mano dėmesį patraukė kažkoks judesys ant sienos. Tarakonas. Vis tik kažkas dar ir be manęs gyvena šiame kambaryje. Jaučiau kaip pamilstu tą vargšą sutvėrimą. Nors dėl jo vargšiškumo dar galėjau ginčytis. Laisvas aš ar laisvas jis? Jei laisvas aš tai kokio velnio ant to lango plienines grotos? O jei laisvas jis, tai ką veikiu čia aš? Kažkokia keista logika. Pats jau painiotis pradėjau. Bet nesvarbu. Nepamenu nei kas, nei kada mane čia uždarė. Dievas? Priešai? Ar draugai? Girdėjau (kada tai buvo?), kad mano smegenys blogai dirba. Nors keista. Kiek suprantu iš savo vidinės būsenos nesu aš pamišęs. Na gal šiek tiek. Bet juk visi gyvi ir mąstantys padarai šiek tiek pamišę. Kitaip žmonija greit išmirtų.

Girdžiu: tamsta nenorėtum narkotikų? Girdžiu: norėčiau... Po to kažkokios vizijos, tamsa, skausmas. Lyg tikram gyvenime. Ar tai ir yra išgirtoji palaima? Ar tai ir yra rojus? Jei ir mirtis tokia... geriau keliaučiau į pragarą.

Įsivaizduoju: patekau į pragarą ir išgirdęs riksmus, dejones, juodus velnius (o gal rudus?) murmteliu sau po nosimi: ir nieko naujo po saule. Velniai tai išgirdę išvijo mane iš pragaro. Ir kur po to aš galėjau eiti? Į rojų? Jei jau mane išvarė iš pragaro... Kurgi begalėjau išvis eiti?

Keistos kažkokios haliucinacijos. O ar haliucinacijos gali būti normalios? Gal aš vis tik iš tiesų pamišęs?

Gal taip ir toliau mąstyčiau, bet priekyje manęs vis dar ta pati juodoji siena, tas pats grotuotas langas, ir vis dar tie patys padarai. Ir vis dar vyksta duobės kasimas. Stebiu juos.

Be antraštės

2003.05.26, 09:48

Kad jau visi skelbia, tai ir aš neatsiliksiu nuo mados. Taigi: kaip mane pažystat?

Be antraštės

2003.05.22, 10:34

Labai geras straipsnis apie tai, kaip reikia rašyti savo weblog'ą.

Be antraštės

2003.05.22, 08:18

Padedi galvą ant pagalvės ir nakties tyloje išgirsti plakant savo širdį. Dunkst-dunkst, dunkst-dunkst... Dažniausiai guliu ir klausausi savo širdies. dunkst - dunkst, o smegenyse vienas kitą keičia dieną matyti vaizdai, sukasi išgalvotos istorijos, nerealizuoti planai, būsimos ir esamos svajonės. dunkst - dunkst.

Vasaros naktis. Net vidurnaktyje dangus šviesus - šviesiai mėlynos spalvos. Tokiomis naktimis man visada atrodo, kad naktis kaip niekieno nemylimas padaras - dieną tūno pasislėpęs tamsiame užkaboryje ir tik saulei nusileidus išslenka paslampinėti po žemę. Pajutęs laisvę plečiasi plečiasi kol sugniaužia savo letenose visą žemę ir tik dangus jam lieka nepavaldus. O šviesiame danguje mirguliuoja tolimi pasauliai. dunkst - dunkst.

Tamsiame parke vienas kitas šviečiantis žibintas. Ypatingai man patinka vienas - prie kurio auga didelis klevas. Nakties tamsa kylanti iš žemės, šviesus dangus virš galvos, šviečiantis žibintas ir jo šviesoje smaragdo spalvos klevas. Vabalai sukantis ratus apie žibinto lempą. Visada stebiu smaragdinį klevą, tai atsirandančius tai pranykstančius šešėlius, tamsius medžius, o mintys, kaip vanduo, teka ir teka. O aplink tyla... Tokiomis akimirkomis mintys neužsilaiko galvoje. Kam varginti save bereikšmiais dalykais, kai esi taikoje su savimi ir su pasauliu. Ir tada išgirstu plakant savo širdį: dunkst - dunkst, dunkst - dunkst...