vilniaus gatvės: pasažo
2009.11.10, 10:02
kiev 88 + kodak 125PX
Balkanai: 08.28 - Septinta diena
2009.10.29, 20:11
tęsinys. I diena, II diena, III diena, IV diena, V diena, VI diena
2009-08-29. Penktadienis (Septinta diena)
Pusryčiaujame. Geriame kavą, kuri netgi kaime yra nuostabi. Vėliau apžiūrime ūkį: triušius, ožkas, kiaules, kukurūzų plantaciją ir pan.
Stabdome automobilius priešais geležinkelio pervažą. Dvidešimt minučių ir riedame link Zagrebo. Furos vairuotojas prastokai kalba angliškai. Kai pradedame aiškintis kur jis važiuoja, atsako trumpai - atsisėsim restorane, pagersim kavos, tada ir pakalbėsim. Geriant kavą vyras pasakoje apie savo pomėgius - esąs didelis melomanas, savo rankomis gaminantis garso kolonėles ir stiprintuvus, kurių Hi-Fi analogai kaštuoja apie 15-20k€.
Išlaipina degalinėje prie įvažiavimo į autostradą aplink Zagrebą. Ktb lepteli - gerai būtų čia neįstrigus. Aha, tikrai gerai būtų neįstrigus. Ir įstrigom - puspenktos valandos.
Kalbame, kad esame eilinėje šiknaskylėje - karšta, vairuotojams nėra kur sustoti, srautas, sprendžiant pagal automobilių numerius, netinkamas. Paprastai iš tokių vietų išveža žmonės, kurie patys yra važinėję autostopu. Jie mato pasyviuoju būdu tranzuojančius žmones ir supranta kad tai daroma iš nevilties.
Pasyvus būdas: kai pusiau guli, pusiau sėdi kelkraštyje ir tingiai mojuoji ranka. Aš prie mineralinio vandens butelio su power tape priklijuoju vengrijos ženklą.
Kai jau viltis visiškai numirus, kai jau įvaldytas paskutinis poxūjizmo lygis - sustos bus gerai, nesustos irgi bus gerai - sustoja mergina. Be abejo keliavus autostopu, be abejo žino ką reiškia sėdėti skylėje. Nuveža prie įvažiavimo į autobaną, prie mokėjimo būdelių.
Su ktb apsitariam, kad minimalus atstumas Budapeštas. Rodau vengrijos ir lenkijos ženklus, gestais bendrauju su furistais ir lenkais, kurių važiuoja stebėtinai daug. Ach, ir milžiniška euforija, kai pravažiuoja pora automobilių su lietuviškais numeriais. Pusantros valandos laukimo ir sustoja jauni lenkai važiuojantys į Budapeštą, o kitos dienos ryte - į Krokuvą. Šios dienos minimalus planas - nemiegoti Kroatijoje - bus įvykdytas.
Šiandien stovint daugiau nei dvi valandas saulėkaitoje, neblogai nudegiau rankas ir veidą. Pasak ktb, tampu stebėtinai panašus į vietinius :)
Budapešte ir vėl būsi naktinis :)
Prapisam paskutinę degalinę prieš Budapešto apvažiavimą ir atsiduriame panašiame rajone, kaip Vilniaus Žemieji Paneriai. Degalinė beveik tuščia. Trinasi keli vietiniai marozai. Nyku.
Sėdim, rūkom.
Privažiuoja vaikinukas, ktb nueina pasiteirauti kur mes esam. Vyrukas paaiškina, o vėliau perveža per visą Budapeštą iki palankios tranzavimo vietos.
Vidurnaktis. Sėdim, rūkom, galvojam ką daryti. Konsensusas - naktį praleisti degalinėje ir pradėjus švisti stoti į trasą. Antrą nakties akys pačios merkiasi. Ktb man siūlo šiek tiek pasnausti. Lūžtu po krūmu kokiai valandai.
Švinta. Paskutiniai kavos lašai ir eisim tranzuoti.
Dienos reziumė: Sisak >> Budapeštas, 3 auto, 386km (viso: 2881km).
I diena, II diena, III diena, IV diena, V diena, VI diena, VII diena, VIII diena, IX diena
Balkanai: 08.27 - Šešta diena
2009.10.06, 12:25
tęsinys. I diena, II diena, III diena, IV diena, V diena
2009-08-27. Ketvirtadienis (Šešta diena)
Miegame degalinėje. Dar viena nauja patirtis. Nepakartojamas jausmas, kai paryčiais pramerki akis ir pamatai nuraudusias kalnų viršūnes.
Atsikėlę sliūkiname praustis ir pusryčiauti. Automobilių aikštelėje, šalia autobusiuko, pastebiu pusryčiaujančią porelę. Persimetame žvilgsniais. Vaikinukas atrodo taip, kad jei būčiau mergina - atsiduočiau nedraugavęs :) Kiek paėjęs matau, kad vyrukas atsistoja ir sparčiu žingsniu pėdina link mūsų. Klausimas kur važiuojame. Link Zagrebo sakau. Jie į Slovėniją, per Zagrebą. Mus mielai paimtu kartu. Oho! Kelionėje antras kartas, kai vairuotojai patys siūlosi pavežti.
Ir metafizika visu grožiu. Kai tik pajudame ne į pietų pusę, važiavimas gaunasi savaime.
Porelė, jauni vokiečiai, taip taip, nors neįtikinama, tačiau mus paėmė vokiečiai, važiuoja ne per Zagrebą.
Išlipame didelėje degalinėje. Mūdiname degalinės kabakėlyje. Du espresso ir nuotaika ropščiasi aukštyn. Et, Kroatijoje visur, net degalinėse, puiki juoda kava. O kai paprašai černo kofe, tau visada atneša espresso. Šito turbūt labiausiai trūks.
Lauke karšta. Saulėkaitoje daug laipsnių. Sėdime ąžuoliuko pavėsyje ir tingiai stabdome automobilius (sėdim ir kai pro šalį rieda automobilis, tingiai pamojuojam rankomis). Ąžuoliuko šešėlio vos užtenka dviems žmonėms.
Po dviejų valandų sustoja vyras su senu mersedesu. Štai vien dėl tokių personalijų ir jų pasakojamų istorijų verta trankytis po svetimas šalis, kentėti karštį, dulkes ir kitokius nemalonumus.
Vyrukas, vardu Niko, yra buvęs furų vairuotojas, išmaišęs visą Europą, gabalą Rusijos. Dirba naftos pramonėje kažkokių super didelių mašinų vairuotoju. Daug laiko praleidęs Arabų Emiratuose. Kalba n kalbų, bet geriausiai - arabiškai. Hobis (tik vienas iš jų) radio mėgėjas. Dalyvavo Serbijos-Kroatijos kare (artileristų kuopos vadas).
Daug pasakoja apie karą: kaip apšaudydavo serbų pozicijas, kokias technologijas naudojo, kaip elgiasi artileristai kai jų pozicijas apšaudo priešai. Pamini, kad kare geriausia būti artileristu: nematai 'tikro' karo, visada turi karšto maisto, internetą ir kompiuterius, miegi lovoje, turi stogą virš galvos. Kai tavo pozicijas apšaudo priešas turi būti itin greitas, tačiau gyvenime nėra tobulų dalykų :)
Dar jis buvęs motociklininkas. Motociklu išvažinėjęs buvusias socialistines šalis.
Nuveža į Zagrebo centrą, prie geležinkelio stoties. Einame su juo pagerti kavos į kavinę.
Niko pasakoja apie minas. Kaip karo pradžioje kroatams pasaulinės ginklų korporacijos nepardavinėjo ginklų ir kaip jie gamindavo savadarbes minas - plieninis cilindras, pilnas sprogmenų, sveriantis 15kg ir apvyniotas ~30 metrų ilgio grandine. Detonatorius - radio bangomis valdomų žaislų elektronika. Įsivaizduokite, kad likdavo iš serbų karių, kai jiems einant pro šalį sprogdavo tokia mina.
Papasakoja kaip tapo leitenantu ir artileristų vadu. Dalyvavo viename tikrame mūšyje, kuriame nukepė du tankus, o trečio jau nebe, nes tas buvo storesniais šarvais. Tas tankas šovė į šalia esantį pastatą. Kaip jis bėgo, iš baimės numetęs visus ginklus. Aš apie nieką negalvojau, aš tiesiog bėgau kiek leido jėgos.
Dar apie marichuaną. Kažkada jaunystėje būnant Amsterdame surūkė kelis jointus iš eilės ir nieko. Jokio poveikio. O vieną kartą Hercegovinos kažkokiame miestelyje nusipirko vietinės gamybos marichuanos, kaip mokėsi sukti jointą, o kai vieną surūkė - my legs was up to sky :D
Ir jau verslumas vyruko: pats konstruoja, gamina ir pardavinėje radijo stoteles. Kalba, jei į Amsterdamą būtų nuvežęs dėžę tos hercegovinietiškos žolės, tai dabar būtų milijonierius :)
Kavinėje su juo praleidžiame daugiau nei valandą. Ir tas laikas tikrai neprailgsta.
Išsiskiriame ir mes drožiame paslampinėti po Zagrebą. Vakaro planas - vakare, traukiniu, traukti į Kroatijos kaimą.
Zagrebas miestas kaip miestas. Kažkuo panašus į n aplankytų miestų, kažkuo skirtingas. Negali pažinti miesto per porą valandų. Tiesiog slampinėji gatvėmis, nesvarbu kokiomis, nes kai neturi nei krypties, nei tikslo, visos gatvės veda reikiama kryptimi. Gal einame iki to bokšto? Einam. Oho, taigi čia katedra. Gražu.
Pamūdinam šiame kabakėlyje? Pamūdinam. Šimtaprocentinis mūdintojų kabakas, kur mūdintojai užsimudinę mūdinti :)
Visos geležinkelio stotys kažkodėl sukelia lūdesį. Nežinau kodėl.
Dienos reziumė: Šibenik >> Zagreb, 2 auto, 361km (viso: 2495km)
I diena, II diena, III diena, IV diena, V diena, VI diena, VII diena, VIII diena, IX diena
