Naktį temperatūra nukrenta iki nulio, įsilyja. Ryte palapinė padengta sušalusiais lietaus lašais. Gražu.

Vakarai itin šalti. Kai tik saulė pasislepia už kalnų, per kelias minutes sparčiai atšąla. Vien dėl šios priežasties vakarais tik pavalgęs lendu į palapinę ir susipakuoju į šiltą miegmaišį. Šiame kelionės etape miegmaišis yra vienintelė vieta, kur galima pasislėpti nuo šalčio.

Pusryčiauju žiūrėdamas į ledyną, saulė glosto nugarą, virš ledyno kabo pilnas mėnulis, ledyno apačioje šniokščia upė, idiliškai ir melancholiškai nuteikianti aplinka.

Tik išvažiuojam iš stovyklavietės, ir pasideda dviračio stumdymas per pievas. Kupstuotas ir pelkėtas. Iš pradžių nuosaikus leidimasis, visai linksma. Nušliaužus porą kilometrų tenka leistis nuo stataus skardžio. Žemyn daugiau nei 40 metrų žvėriškai stačia nuokalne. Sakau, kad tik idiotai gali daryti tokius dalykus. Nutempiu savo ir Dagnės dviračius. Nusileidus ir pakėlus galvą į viršų, net nesitiki, kad tuo skardžiu ką tik leidausi žemyn.

Judame gyvulių takais. Mano priekinis krepšys užkliūva už akmens, neišlaikau pusiausvyros ir dviratis padaro smagų salto žemyn nuo skardžio. Iš ant vairo pritvirtinto krepšio išbyra visi daiktai: piniginė, pasas, skaityklė, mobilus telefonas; patys svarbiausi daiktai gyvena tame krepšyje. Keikdamasis visomis kalbomis, kurias tik moku, renku daiktus, keliu dviratį tyliai kartodamas maldelę – kad tik niekas nebūtų sulūžę. Apžiūriu ir apčiupinėju svarbiausius mechanizmus. Krykštauju, nes niekas nelūžo. Tik Brooks balnelio oda kairėje pusėje smarkiai nubrūžinta.

Dar vėliau stumiame dviračius per pievas be jokių takų. Kupstuotas pievas. Kas šimtą metrų – dvokiantis užpelkėjęs upelis. Paaiškėja, kad Algirdas nesužiūrėjo maršruto ir mes važiuojame ne tuo slėniu t.y. apvažinėjame kalną ne iš tos pusės. Gerai, kad po kelių kilometrų mūsų judėjimo trajektorija susikirs su reikalingu keliu. Blogai, kad nežinome, kas laukia priekyje. Galbūt kalnai priartės prie upės ir mes būsime priversti grįžti atgal. Pasirenkame judėjimą į priekį. Nors ir per pievas, bet vis žemyn.

Pietaujant pradeda lyti. Ne stipriai, bet įkyriai. O mes tempiame dviračius per pievas, per pelkes, per akmenis. Pragariškai sunku.

Taip prasikankinus beveik 10 kilometrų pamatome jurtas. Mūsų džiaugsmui nėra ribų. Nes ten, kur jurtos, ten ir kelias. Kad ir koks jis ten bebūtų, bet juo bent jau galima važiuoti.

Leidžiantis link jurtų per akmenuotą pievą, pražiopsau didoką akmenį ir iš visų jėgų trenkiuosi į jį su kairiu pedalu. Pradėjęs minti pajuntu, kad pedalo ašis sulankstyta. Keikiuosi. Bet nieko negaliu padaryti, net turėdamas po ranka visus įrankius pedalo ašies neištiesinčiau. Teks iki kelionės pabaigos važiuoti su kreiva pamina. Aišku, kojos greitai pripras prie kreivumo, bet tas žinojimas, kad yra šleiva ašis, nervina.

Ieškodami vietos nakvynei pervažiuojame upeliūkštį, jame plauname purvinus ir pelkėmis dvokiančius dviračius. Šviečia saulė, nuotaika gerėja.

Pavakary pamatome parko reindžerių postą, kaip tyčia smarkiai įsilyja, neturime didelio noro tokiu oru papildomai gadintis nervų mongolų biurokratijos džiunglėse, todėl statome palapines šalia kelio. Pliaupia liūtis. Po keliolikos minučių jau vėl šviečia saulė. Tik pasistačius palapines ir beveik įsikūrus, iš kažkur atbėga mongolas, piktai kažką rėkia; gestais rodo, kad čia negalima statyti palapinių. Kodėl – neaišku. Rodo į kitą upės krantą, ten, šalia jurtų, matyti kelios palapinės. Matome, kad neatstos, susirenkam savo mantą ir važiuojame link patikros posto. Pirmas nedraugiškas žmogėnas Mongolijoje.

Poste į mus nekreipia jokio dėmesio, per upę pastatytas tiltas, kitame krante nemažai palapinių.

Labai sunki, labai keista ir su nemažai nuotykių diena.

Rašant šiuos žodžius jau greit 7 vakaro, saulė arti kalnų viršūnių, pučia stiprus vėjas, lyja lietus. Po dviračio stumdymo jaučiuosi žiauriai pavargęs, bet keisčiausia, kad nuotaika puiki.

Nors stumiant dviratį ir spoksant žemyn į kupstus bei akmenis kartais nelabai norėjau suprasti, kam man to reikia, arba klausdavau savęs, koks velnias mane nešė į tą galerą, bet žinau, kad išaušus naujai dienai ir per naktį gerai pailsėjus, nauji nuotykiai ir iššūkiai vėl džiugins širdį. Arba vėl privers daug keiktis.

***

↑141 m     ↓760 m     ~2447 m     16,14 km     03:26