Vis tik gerai, kad prisiverčiu rašyti dienoraštį kiekvieną laisvą minutę. Antraip vakar būčiau teparašęs kelis žodžius. Buvau klaikiai pavargęs. Bet dar ne taip baisiai, kaip Algirdas ir Ugnius. Jie gulėjo palapinėse visiškai be jėgų ir net neįveikė savo maisto porcijų. Tas jėgų netausojimas pirmoje dienos pusėje visada atsiliepia vakare. O vakarykštė diena buvo viena tų sunkiųjų. Bet ką aš čia pliurpiu, to meno tausoti jėgas pats tik ne per seniausiai išmokau. Išmoks ir jie. Nes su kalnais nepajuokausi. Juk, mano galva, tai ne tu nugali kalną, tai kalnas leidžia į jį užvažiuoti. Jei galvosi apie užkariavimą ar nugalėjimą, ką gi, lauk bėdos.

Ryte per plonus debesis matyti blausus saulės blynas. Kelias panašus kaip vakar, tiesa, padaugėja akmenų, bet sumažėja tarka. Visą dieną nuosaikus kilimas su stumdymosi intarpais. Nuo pietų oras kažkiek subjūra, lynoja, ir – kaip be jo – vėjas.

Ką tik pakilome į statų kalną, perėjos viršuje pasiveja mongolų gauja ant motociklų. Vienas iš jų moka ir visai neblogai rusiškai. Ir netgi žino, kas yra Lietuva, nes užtikrintai maišo su Latvija.

Priekyje matau aukštus ir snieguotus kalnus. Šiandien kur pažvelgsi kabo tamsūs lietaus debesys, girdėti griaustinis. Porą kartų trumpai, bet stipriai užlyja. Bet su nauja šturmine striuke lietus kol kas nebaisus.

Vakarojame prie mažo ežerioko, pučia stiprus šaltas vėjas, lynoja. Tad kuo greičiau pavalgau, išgeriu karštos arbatos ir lendu į palapinę. Iš karto užmiegu ir be prabudimo druniju daugiau nei dvylika valandų. Poilsis, kurio man mirtinai reikėjo: po to, kai sulaksčiau pasemti vandens, porą dienų jaučiau, kad esu pertempęs širdį.

Diena nei šiokia, nei tokia. Niekuo neišskirtinė.

***

↑658 m     ↓439 m     ~2363 m     44,32 km     04:42