Mongolija. Diena 30

Link namų. Šis sekmadienis ilgas visomis prasmėmis: nuovargis ištempia minutes ir valandas iki begalybės, o dėl laiko juostų skirtumų, mums šioji para išsitempia iki 28 valandų.

Lėktuve užmiegu tik atsisėdęs į krėslą, Algirdas ilgai purto už peties bandydamas prižadinti, nes stiuardesės atnešė valgyti. Geriau jau būtų nežadinęs, nes pavalgęs nebesugebu užmigti ir tik snūduriuoju, sąmonė blaškosi ant sapno ir tikrovės slenksčio. Kitoje eilėje visas šešias valandas klykia arba kitaip triukšmauja mažas vaikas, už nugaros esančiose krėsluose dvi rusės putinistės-vatninkės garsiai kalba bei demonstruoja savo mąstymo bukumą.

O manoji sąmonė nuslysta į sapnų pasaulį, grįžta į realybę, vėl atgal; kūnas neranda patogios sėdėjimo padėties; ausų kamštukai nepadeda; laikas išsitempęs ir išskydęs; riaumoja lėktuvo varikliai.

Bet, kad ir kaip sunku sėdėti, vien žinojimas, kad greitai visa tai baigsis, neleidžia galutinai suskysti.

Stambulo oro uoste geriu stiprų espresso, pirma normali kava beveik po mėnesio, ach, tas kofeino poveikis!

Ką tik išrašiau antrą gelinį rašiklį. Nė vienoje iš prieš tai buvusių kelionių tiek daug nerašiau.

Rašyti patinka, nes užrašyti vargai ar nesusipratimai su kitais komandos nariais tampa nebe tokie sunkūs ir slegiantys. Kažkur skaičiau ar girdėjau: tai, ką užrašai, tarsi nusimeti nuo savęs.

Ir klausiu savęs, rašau sau, kad prisiminčiau, kaip buvo ar kad kiti galėtų perskaityti, o skaitydami keliauti kartu? Kuris variantas svarbesnis? Gal abu? Bet ar skaitydamas kito žmogaus kelionių užrašus tikrai gali pamatyti tas vietas, kuriomis jis keliavo? Ir tada prisimenu savo pirmąjį perskaitytą kelionės aprašymą – F. Čičesterio „Džipsi motu aplink pasaulį“. Nepamenu nei kaip toji knyga pateko pas mane, nei kur yra nukeliavusi dabar, bet ir šiandien, praėjus daugiau nei 25 metams, prisimenu ją ir, svarbiausia, kokį įspūdį man tada padarė. Ir ką čia slėpti – vis dar daro. Viena iš tų knygų, kaip dabar berašydamas ką tik suvokiau, padariusi didelę įtaką besiformuojančioms mano pažiūroms. Atmenu, kaip svajodavau pamatyti tas tolimas šalis ir štai, prabėgus krūvai metų, esu išmaišęs nemažą šios planetos dalį. Ir nemenkas skaičius šalių, tada dar tik svajotų, jau aplankyta.

Et, ir koks pavydas ėmė klausantis D. pasakojimo apie Kaprį ir 777 laiptelius. Būtinai kada nors pamatysiu tąją A. Miuntės mylėtą ir taip šviesiai aprašytą salą.

Bet kuris gyvas žmogus geriau už mirusį, tačiau joks gyvas ar miręs žmogus nėra geriau už kitą gyvą ar mirusį žmogų“ iš knygos „Triukšmas ir įniršis“.

Stambule, lėktuvui išriedėjus į pakilimo taką, pilotė mus „nudžiugina“ pranešdama, kad pilotų kabinoje sugedo dešinys krėslas. Sukamės atgal, taisymas užtruks apie pusę valandos. Juokaujame, kad aš su lipnia juosta ir užtraukiamais dirželiais, liaudyje vadinamais sūtraukomis, tą nelemtą krėslą sutaisyčiau greičiau.

Žmogus tai jo klimatinių patyrimų suma, sakė tėtis. Žmogus – suma to, iš ko jisai susideda. Lieka išspręsti – ką daryti su tomis netyromis savybėmis, kurias nuobodžiai išsirutuliuoja į nekintamą nulį: į dulkių ir aistrų aklavietę (…)“ vis dar iš „Triukšmas ir įniršis“. Vis labiau pradeda patikti šioji knyga. Tiesiog kaifuoju skaitydamas Faulknerio žodžių akrobatinius viražus.

Liko tik pusvalandis, ir šių metų kelionė bus baigta. Kaip visada grįžimo iš kelionės sunkumas, kai esi kelias paras nemiegojęs, pasaulį matai lyg per rūką, skauda užpakalį ir lauki nesulauki, kada visa tai baigsis. O praėjus parai jau pradedi gailėtis, kad kelionės buvo tokia trumpa.

Apsikabinimas su mylima. Draugų rankos paspaudimai. Namai.

Comments

  1. Robertas says:

    skaičiau viską pasivaikščiojimų su vežimėliu metu – po truputį, iš lėto, neskubant. Ačiū, labai patiko nuotykiai ir aprašymai. Daugelis tavo aprašytų kelionėse jausmų ir man taip puikiai pažįstami ir žinomi. Taip pat ačiū ir už knygų užuominas, neseniai atradau šiam hobiui laiko, tad bus ką paskaityti 🙂

Comments are closed.