Mongolija. Diena 29

Laukia 17 valandų kelionė automobiliu per Sibirą, Altajaus kraštą.

Ausinės ir muzika. Snūduriuoju, spoksau pro langą, prisimenu ir vertinu kelionę. Visos kelionės kažkuo panašios, kažkuo skirtingos. Man svarbiausia, kaip kelionė pakeičia manąjį suvokimą ir aplinkos vertinimą. Kaip pertvarkau ir į kokius stalčiukus sudedu mintis, kurių kasdienybės rutinoje nėra nei laiko, kartais nei noro anei jėgų tvarkyti bei rūšiuoti. Gera išvažiuoti kažkur, kur gali nutolti nuo rutinos ir pažvelgti į savo gyvenimą tarsi būtum pašalietis.

Kaip, mintiju, šita kelionė pakeitė mane? Turbūt suteikė dar daugiau vidinės ramybės, santarvės su savimi. Nutolęs nuo namų ir artimųjų suvokiau, kaip stipriai myliu savo žmogų.

Kelionė, kuri dar sykį patvirtino, kad reikia išdrįsti eiti tuo keliu, kuriuo nori tavoji širdis. Nemesti pusiaukelėje to, ką esi pradėjęs, nes visada tamsiausias periodas būna prieš aušrą. Kad ir kaip būtų sunku važiuoti prastu keliu, kada nors jis baigsis ir prasidės geresnis etapas.

Šį kartą nuo Mongolijos sienos iki Novosibirsko nuvažiuoti užtrunka tik 15 valandų. Prie oro uosto atvykstame šiek tiek po vidurnakčio. Išlipu iš automobilio skaudančiu užpakaliu, dvokiantis prakaitu, be nuotaikos ir šuniškai pavargęs.

Belieka sulaukti, kada bus galima atlikti visas standartines oro uosto procedūras, bet iki to reikia laukti dar kokias penkias valandas.

Laukimas, kaip visada, nenuteikia pozityviai. Gerai tik viena, kad jau keliaujame link namų.